Erika Umbrasaitė “Prancūzija mon amour” – skaniau už bet kokį prancūzišką desertą

Oh, po ilgo laiko vėl perskaičiau knygą, kurios paskutinį puslapį užvertus tapo kažkaip liūdna. Pamenu, kai paauglystėje perskaičiau “Bridžitos Džouns dienoraštį” ir jaučiausi taip, tarsi ką tik praradusi artimą draugę. Taip ir dabar, norėjosi vis tęsti ir tęsti tuos gan storos (461 psl.) knygos puslapius. Dievinu Erikos Umbrasaitės rašymo stilių, kuriamą nuotaiką, lengvą sarkazmą ir jos asmenybę apskritai. Nereali moteris.

Su Erikos kūryba susipažinau prieš kelis metus knygų mugėje. Tuo metu ji “Alma Littera” stende pasirašynėjo ant savo antrojo leidimo papildytos knygos “Vienos krūties istorija”. Pirmoje savo knygoje autorė pasakoja apie tai, kaip išgyveno krūties vėžį. Tai jautri tema, tad gali atrodyti, kad knyga bus persmelkta pilkumos, depresyvių minčių ar melancholijos, tačiau patikėkit, ties kas išgyveno vėžį, dažniausiai apie jį kalba kur kas optimistiškiau. Erika knygoje savo istoriją pasakoja su tokia doze tikrumo, juodo humoro ir išminties, kad pradedi koncentruotis ne į jos ligą, o į tai, kaip keitėsi jos mąstymas ir pats gyvenimas. Perskaičiusi “Vienos krūties istoriją” nerealiai džiaugiausi, kad antrasis leidimas papildytas tarsi antra knyga, tereikia knygą perversti iš kitos pusės ir jau skaitysi “Moteris katė ir jaunas mėnulis”. Knygos tęsinys tarsi puikus tiltas tarp pirmos ir naujausios Erikos knygos “Prancūzija mon amour”. Tęsinyje Erika pildo savo senas svajones ir keliasi gyventi į Prancūziją, o ten… o ten tarsi įdomiausiame romane, tik skirtumas tai, kad tai tikras, o ne išgalvotas autorės gyvenimas. Tad REKOMENDUOJU Erikos knygas, nes jos apie tikrą tikro žmogaus gyvenimą.

 

Tos idealios moterys, kurioms priklauso visi laurai už chic francais legendą, mintinai žino mados ir stiliaus taisykles, bet moka jas laužyti ir tarpusavyje derinti, atrodytų, nesuderinamus dalykus. Ir tik todėl, kad jos turi didelį žinių ir skonio bagažą, drąsūs ir netikėti deriniai puikiai pavyksta.

Jos jau seniai įsisąmonino: kaip tu atrodai, yra tavo gyvenimo būdo – sveiko ar ne, perskaitytų knygų, matytų parodų, kelionių, mylėtų ir nekęstų vyrų, kitų moterų stebėjimo, sėkmingo (arba ne) seksualinio gyvenimo, puikaus miego (prancūzės statistiškai miega ilgiau nei vyrai ir dauguma – net devynias valandas), geros kosmetologės rankų darbo ir odos priežiūros priemonių – rezultatas.

 

Kai sužinojau apie jos naujausią knygą, negalėjau tverti džiaugsmu. Aaaaa, nerealus jausmas ir ją perskaičius. Pasiilgtas Erikos stilius, plius tiršta informacijos apie prancūzų kultūrą, gyvenimo būdą ir savitas, tik prancūzams būdingas, įdomybes. Niekada nebuvau ypatinga Prancūzijos mylėtoja. Gal dėl to, kad nesu su ja susipažinusi. Tačiau Prancūziją, tikriausiai, kaip ir daugelis, įsivaizdavau maždaug stereotipiškai – nuostabios Paryžiaus gatvelės, fashion vitrinos, jaukios lauko kavinukės su vaizdu į Eifelio bokštą, regionuose plytintys vynuogynai ir sūrių gamintojai, o pietuose Žydroji pakrantė su auksiniu jaunimu.

 

Prancūzas bet kokioje situacijoje moka prajuokinti savo mylimąją. O vyras, kuris gali prajuokinti moterį, yra pavojingas – jam neįmanoma atsispirti.

 

Pirma, kiek realesnė pažintis su prancūzų požiūriu pas mane įvyko, kaip ne keista, Barselonoje. Neperseniausiai su drauge išvykom ten ne kiek paatostogauti, kiek pilna koja bent šiek tiek pagyventi. Leisdavome laiką su ten gyvenančiais jos draugais, tarp kurių brazilai, ispanai, argentiniečiai ir tie patys prancūzai. Štai tada mergina iš Paryžiaus ir vaikinas iš Marselio sugriovė mano romantišką įsivaizdavimą apie jų šalį. Pasak merginos, Paryžius pats neromantiškiausias miestas pasaulyje. Va, štai tau skuduras per veidą 😀

23658688_10208877328085149_8435803182004622002_n

(nuotraukos autorius nežinomas)

Na, bet Erikos knygoje “Prancūzija mon amour” požiūris į prancūzus ir jų gyvenimo stilių pateiktas kur kas subtiliau ir informatyviau. Galima sakyti, kad tai praktinis vadovas, kaip flirtuoti su prancūzu pagal jo paties taisykles, kad šalies ir jos sostinės kerai pradėtų tave veikti. Knygoje daug informacijos apie bendravimo etiketą įvairiose situacijose, gerą maistą ir kaip jį patiekti, šventes, feminizmą bei vyrų ir moterų vaidmenis, požiūrį į flirtą, seksą ir taip stereotipiškai prancūzams prikišamą neištikimybę. Svarbiausia, kad knyga visiškai neprimena vadovėlio. Viskas taip skaniai įpinta į Erikos gyvenimą, kad skaitai kaip geriausios draugės laiškus. Todėl ir sakau, taip liūdna, kai užverti paskutinį knygos puslapį, nes supranti, kad laiško daugiau nebegausi. Tad linkiu pasinerti į šią knygą ir neabejotinai mėgautis skaitymu.

 

“Kvapas apie mus išduoda viską – mūsų norus, net slaptas svajones, mūsų asmenybės puses, apie kurias net pačios neįtarėme. Todėl rinktis jį reikia ne pagal madą ar pardavėjos siūlymą, o tik vadovaujantis savo intuicija. Paklauskite savęs, ar šis aromatas geriausiai atspindi mane kaip moterį? Ar jis ne tik suteikia informacijos apie mane, bet ir sudomina, sukelia klausimų, apgaubia mane paslapties šydu? Jei atsakymas “taip”, sveikinu, jūs radote savo kvapą”, – viename interviu man yra tvirtinusi “Givenchy” mados namų parfumerė, tipiškai nenusakomo amžiaus ir tobulos klasikinės elegancijos paryžietė Francoise Donche.

Beje, prancūzės turi ne vieną kvepalų buteliuką, bet ypatingoms progomis jos dažnai kvepinasi tuo pačiu kvapu, lydinčiu jas kone visą gyvenimą. Taip yra sukuriami olfaktoriniai prisiminimai vaikams arba galutinai supančiojamas mylimas vyras. Net kai šios moters jų gyvenime nebeliks, užuodę kažką panašaus į jos kvepalus jie visada prisimins savo mylėtą mamą ar dievintą moterį.

 

Labanakt

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s