Algirdas Toliatas “Žmogaus ir Dievo metai” bei “Gerumo liūnas” – kad Kalėdos taptų dar šiltesnės

“Mūsų visas gyvenimas yra pusiausvyros paieškos, kol ją palaikom, tol esam gyvi.”

Artėjant Šv. Kalėdoms, kyla noras džiaugtis pasiruošimo laikotarpiu, kai vitrinos, miesto gatvės ir aikštės pasipuošia šviesomis, eglėmis ir kalėdų seniais. Dar labiau kyla noras mąstyti ir kalbėti apie sušildančius, gilius ir įprasminančius dalykus. Būtent dabar atėjo puikus metas aptarti jau kiek seniau perskaitytas nuostabaus kunigo Algirdo Toliato knygas “Žmogaus ir Dievo metai” bei “Gerumo liūnas”.

“Sakoma, kad žodžio laisvę labiausiai suvaržo pilna burna. Mes bijom prarasti kąsnį, bijom netekti patogumų ir nebenorim keistis.”

Pripažinsiu, kad niekada nebuvau labai religinga. Vaikystėje močiutė versdavo nueiti kartu į bažnyčią, nes tik tokiu atveju duodavo kelis litus ledams. Į bažnyčią ateidavusios močiutytės man dažnai atrodydavo piktos ir niekaip nesusijusios su religijos eskaluojamu gėriu ar sakralumu. Kiek esu buvusi mišiose, kunigų žodžiuose ir kūno kalboje negirdėjau ir nejaučiau nuoširdumo. Jau nekalbu apie bažnytines santuokos ceremonijas, kai lauki, kada kunigas nustos kankinti tuos vargšus jaunuosius. Pati niekada neturėjau vaikystės svajonės apie santuoką bažnyčioje, altorių, įžadus prieš Dievą ir pan. Todėl kai mano draugė papasakojo apie fantastišką kunigą, kuris tuokė jų draugus, ir kad jos vestuvės jau suplanuotos pas jį, iškart nustačiau skeptišką veido išraišką ir pasakiau: “Nu nu, jau įsivaizduoju”.

Tai va, tai buvo pirmoji ceremonija, kurioje verkiau. Pirmoji, kurioje kunigas kalbėjo ne iš “popierėlio”. Pirmoji, kurioje buvo tikras jausmas, kad šie du jauni žmonės buvo sutuokti, nes kiekvienas kunigo žodis buvo skirtas tik jiems. Tas kunigas buvo Algirdas Toliatas.

Ta pati draugė, man labai sunkiu gyvenimo metu, pasiūlė kartu su ja nueiti į jo sekmadienio 12 val. Mišias šv. Ignoto bažnyčioje. Nuo to karto mes trys draugės vis nueinam jo pasiklausyti. Per pačias pirmas jo aplankytas pamaldas per sukąstus dantis tvardžiau besikaupiančias ašaras, nes kiekvienas jo žodis buvo tarsi skirtas man ir apie mane, mano išgyvenamus jausmus ir mintis. O dar kartas nuo karto jo pagaunamas žvilgsnis sustiprindavo jausmą, kad jis kalba man.

“Atsiriboti, pasitraukti, skirtis lengviausia. Išsiskyrėm – nebėra problemos. Bet iš tikrųjų ji pasilieka neišspręsta. Pirmas dalykas, jei norite, kad santykiai neiširtų, tai išmokite atleisti. Antras, išmokite atsiprašyti. Trečias, nepiktnaudžiaukite nei vienu, nei kitu. Ir ketvirtas, neskaičiuokite, kiek kas atleido ir kiek atsiprašė.”

Netapau religingesnė ar labiau pamaldi (turiu savo tikėjimo filosofiją), bet kiekvieną kartą jo klausausi kaip įkvepėjo, psichologo ar psichoterapeuto, nepaprasto žmogaus. Apie šias jo knygas galima kalbėti tik citatomis, nes kiekvieną iš mūsų jo žodžiai palies kitaip. Aš šias knygas perskaičiau neatsikvėpdama, tačiau taip pat jas galima skaityti iš lėto arba vis iš naujo, ir kaskart atrasi kažką stebuklingo.

Linkiu artėjančių švenčių nuotaiką sustiprinti prasmingu skaitymu 🙂

“Mes supurtom, jei mums atsibosta, jei suerzina, nes norim pastatyti į vietą. Tačiau ne iš meilės, bet iš neapykantos. Laukiam, laikomės iki paskutiniųjų savo teisumo, kenčiame, nes kenčiančiam dangus, paskui plyšta pūlinys, pasakom viską, ką galvojam, ir išgyvenam tikrą karą, išbombarduojam, užuot atsižvelgę į problemą protu ir širdimi. Arba kenčiame dėl to, kad bijome ir nežinome, kaip spręsti problemą, be to, tai nemalonu, nes reikalauja pastangų, ir mes vengiam, tolstam ir randam šimtus geriausių net ir šventų priežasčių to nedaryti. Išmokome manipuliuoti net ir šventumu: šventa ramybė yra geriausias būdas atsiriboti ir teisinti savo neveiksnumą. Bet problemos jau tokios yra – jeigu mes jų nespręsime, tai jos pačios išsispręs, tik nebūtinai taip, kaip norėsim, ir tada gailėsimės. Jos kaip liga, kurią apleidžiam, – pasklinda visur, kartais neištaisomai. Gyvenimas – tai problemų sprendimas ir tai netgi suteikia tam tikro džiaugsmo ir pasitenkinimo kaip banglentininkui pagauta banga, kaip buriuotojui pagautas vėjas.”

P.S. knygoje “Gerumo liūnas” pateikti jo sekmadieniniai pamokslai. Skaitydama, radau tą pirmąjį, kai apsilankiau mišiose ir vos tvardžiau ašaras. Tuos žodžius įsirėminsiu, nes be manęs “tada” nebūtų manęs “dabar”…

“Bet kartais reikia pasukti kitur ne todėl, kad pirma buvo blogai, o kad įkvėptume kitokio oro, pažiūrėtume, kas už to posūkio matyti, ir kad nusipurtytume rutinos dulkes. Ir avys nuėdusios žolę ieško sodresnės. Nesvarbu, kad kiti laiko už skvernų, užsipuola ar tik šiaip žiūri, kada suklysime. Pajuskime tą kitaip, išbandykime, nesustokime pusiaukelėj – galbūt tai kelias prie sodresnės žolės, ir tie kas laikė už skvernų netrukus atseks iš paskos.”

Labanakt

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s