Sabina Daukantaitė “Vandeninės moterys” – lyg susitikimas su draugėmis

“Gyvenimas dosniai apdovanoja tuomet, kai pasirenki tinkamą tekėjimo kryptį.”

 

Besilaukiančiųjų nemigos privalumas tas, kad per naktį gali skaityti, tad į 2017 metus dar spėjau įšokti su Sabinos Daukantaitės knyga, terapiniu romanu “Vandeninės moterys”.

Sabina Daukantaitė – populiaraus tinklaraščio „7 taškai“ autorė (7taskai.lt arba Facebook), septynių vaikų mama, kūrybinės agentūros vadovė, 2016 metais išrinkta veikliausia Lietuvos moterimi.

Apie autorę sužinojau pakankamai seniai – iš interviu, laidų apie jos gausią šeimą ir veiklas. Visada prisimindavau Sabinos žodžius apie tai, kad didelė šeima nebūtinai stereotipiškai turi būti asociali. Gal visgi dažniau reikia kalbinti ir rodyti būtent tokius žmones, kurie kuria bei įkvėpia?

26165576_10209129643712882_2410144752728521377_n

Knyga apie tris seniai vieną kitą mačiusias drauges – Moną, Diją bei Ingą. Kiekvienos jų gyvenimas be galo skirtingas – menininkė, mokslininkė ir mama, tačiau viduje glūdinčios nedrąsios moteriškos svajonės, stabdančios baimės ir neišsakyti lūkesčiai tokie panašūs. Likimo suvestos jos vėl pradeda bendrauti, o kiekvienas jų susitikimas yra tarsi nedidelis terapinis seansas.

“Bijau galvoti, kad po kokių dešimties metų apsidairiusi pamatysiu, kad esu visko pertekusi, bet netekusi savęs. Noriu, kad mano gyvenimas būtų išsipildęs ir užpildytas absoliučia manimi. Noriu atsiverti – sau ir naujai savo dienai. Nenoriu būti teisinga, miela, patogi, graži, produktyvi ir dieviškai draugiška. Noriu ne tik kitiems, bet visų pirma sau. Noriu visko. Noriu bent vieną valandą pragyventi taip, kad jausčiausi užtikrinta, jog tai buvo man skirta laimė!”

Pavadinimas ne veltui toks “vandeningas”. Viso knygos siužeto metu kažkur šalia, tiesiogine ir perkeltine prasme, “banguoja” vanduo – Inga vykdo mokslinius tyrimus susijusius su vandeniu, Monos gyvenime vandens tema tampa simboliška, Dija tapo akvarele…

Skaitant manęs visą laiką nepaliko keistas vidinis intuityvus jausmas, susijęs būtent su minėtu vandeniu ir (netikėtai, bet) Vilniumi. Tas jausmas, esu įsitikinusi, niekaip nekils kažkam kitam, skaitančiam šią knygą, bet man, tiesiog, knyga dėl to tapo dar artimesnė.

“Aha, bet tai ne sutapimai, Mona. Visa gamta gyvena pagal dėsnius. Joje kur kas daugiau neišvengiamybės nei atsitiktinumų. Mes irgi gamtos dalis. Tai vadinu sinchroniškumu. Tolygiu neišvengiamu atsikartojimu. Mintys sklinda greičiau, nei mes spėjame jas įgyvendinti. Yra daugybė mums sunkiai suvokiamų dalykų, mes sujungti tarpusavyje nematoma grandine, iš kurios neįmanoma išsivaduoti.”

Tad VANDUO… mane pakraunantis elementas ir geriausias psichologas. Neįsivaizduoju dienos, kurios sunkių emocijų nenuplaučiau tekančia vandens srove. Kai įsivaizduoji, vizualizuoji, kad kartu su ta srove paleidi visą sunkumą, negatyvumą ar kitus nemalonius išgyvenimus, po tokios dušo meditacijos pasijauti lengvesnis. Štai psichologė Ramunė Murauskienė per savo knygos pristatymą pasakojo, kad prieš panirdama į atpalaiduojančią vonią, visada prieš tai emocijas “nuplauna” duše. Tad knygoje pasirinktas vandens motyvas man toks moteriškas, savas, šalia pasakojamų istorijų leidžia pajusti kaži kokias gilesnes, intuityvesnes knygos nuotaikas.

“ – Ar jūs kada nors susimąstėte apie tai, kad moterys yra skystoji substancija? Moterys visą gyvenimą ašaroja, varva. Taškosi arba trykšta. Mes iš vandens. Mes vanduo. Moterys gimsta kaip versmės. Mūsų esmė yra tekėti, veržtis ir lietis, nes tik taip galime išpildyti savo gyvenimą. O ką aš darau? Esu tramdoma, ribojama. Mane nuolat varžo aplinkybės arba žmonės. O aš, bijodama pasirodyti nevertinga ir niekam nenaudinga egoistė, tik dar uoliau blizginu vonios veidrodžius. Aš iš vandens, mes visos iš nesuskaičiuojamų milijardų vandens molekulių. Mes esame atominė energija, kuri mus sprogdina iš vidaus, jei tik neleidžiame jai tekėti!”

Ir Vilnius… nežinau kodėl. Gal dėl to, kad visos trys – Mona, Dija ir Inga tokios vilnietiškos. O Vilnius man visada asocijuojasi su senamiesčio gatvelėmis, palėpėmis, kuriose būtinai turi gyventi meniški žmonės, vaizdu nuo Barbakano, universitetu ir akademiškomis asmenybės, rūkstančių kaminų kvapu šaltą dieną… Dalis šių apibūdinimu net nesusiję su knyga, bet ją skaitant mane kažkodėl aplanko ta vilnietiška nuotaika…

“Šiandien mušiau į dubenį tuziną kiaušinių prancūziškam omletui ir staiga suvokiau, kad gamtoje milijonai dalykų yra gudriai paslėpti po priedanga. Gyvybė slypi po kiaušinio lukštu, vaisius dengia stora oda ir įvairiausi kevalai. Instinktyvus žinojimas, kad geriausi dalykai yra giliai paslėpti, verčia mane ieškoti savo esmės.”

Paslapties nepasakysiu – knyga skirta moterims. Patiks tai, kuri tuo metu norės paplepėti su drauge, bet ji kaip tyčia susiplanavusi keliauti į pasimatymą su savo vyru. Arba tai, kuri pasiilgusi paprasto žemiško moteriškumo ir pamąstymų apie jį. Tai, kuri ieško lėto skaitinio prie “Primitivo” taurės.

“Mona, kaip vėliau paaiškėjo jai pačiai, gali norėti būti viena. Eidama per gyvenimą, ji nuolat šliejosi prie ko nors arba kas nors prie jos. Ji buvo taip suaugusi su aplinkiniais žmonėmis ir jų poreikiais, kad nė akimirkos neįsivaizdavo, jog galėtų pabūti viena. Rodos, būti šalia buvo nerašyta jos būties preambulė. Vienatvės ji paniškai bijojo. Tik užuodusi vienatvę, Mona bėgdavo tiesiai į viską savo kelyje trypiančią minią ir sušildavo tik skausmingoje trintyje su skubančiu gyvenimu. O dabar ji pati atrado keistą būdą pabūti sau. Maža to, pasirodė, jog tai malonu! Dabar ji suprato, kad būti vienai tai nėra joks praradimas. Priešingai – laikas, kai lieki viena su savo mintimis, gali būti kupinas didžiausių atradimų.”

Joje nerasite patarimų ar stebuklingų įžvalgų. Manau, kad knygos esmė ir nėra tai. Knygos veikėjų istorijos tiesiog primena, kad ne kurti save turime, o įsiklausyti į tai, kas jau slypi mūsų viduje. Dažna žinome, na bent nujaučiame, kada jaučiamės geriausiai, o kada verčiame save kažką daryti per prievartą ir dėl to perdegame. Kokia veikla užaugina sparnus, o kokia nuolat kelia nemalonius egzistencinius klausimus. Kokie santykiai uždega akis, o kokie paverčia pasroviui plaukiančia, tačiau plius minus išgyvenančia moterimi.

“Gulėdama masažo kabinete nusprendė, kad būti vienai reikia išmokti, nes tai naudinga mintims ir kūnui. Įdomu, kad būti su savimi tik pradžioje buvo skausminga. Kaip ir masažuojant sustingusį sprandą – maudžia, kol sušyla raumuo ir atsipalaiduoji.”

Ir pabaigai, galiu drąsiai įvardinti knygos minusą – ji per trumpa… Kaip ir geras vakaras su draugėmis, kai užkabini neišsemiamas temas, o jau tampa vėlu ir rytoj anksti keltis.

P.S. Siužetas taptų puikaus filmo scenarijumi, tad įdomu, gal ateityje mano spėjimas pasitvirtins?

“Vasario mėnesį per Tomo draugą Londone Dija gavo užsakymą nutapyti vienam sporto klubo treneriui raumeningą kvadratinio metro dydžio vyrišką torsą. “Tik prisimink svarbią detalę. Ir prašyčiau nesijuokti: bicepsą turi puošti tatuiruotė – užrašas I Love Darja”, – taip tuomet formulavo užduotį Tomas. Dijai nebuvo juokinga, jai labiau norėjosi verkti. Pasidarė graudu ir tuomet, kai kovo mėnesio pabaigoje buvo gautas trumpas pranešimas, kad užrašas visgi turėtų būti I Love Anita. Prieš pat išsiunčiant drobę užsakovui Dija buvo paprašyta pakeisti tatuiruotės užrašą į No More Love.”

Gero skaitymo ir labanakt…

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s