Rūta Šepetys “Druska jūrai” – tikrais įvykiais ir emocijomis paremta knyga

– Ne, sūnau, – kalbėjo tėvas. – Tėvynės tu neišduodi. Daug blogiau – tu išduodi savo sielą.

 

Tai antroji autorės Rūtos Šepetys perskaityta knyga. Pirmąją “Tarp pilkų debesų” jau aprašiau savo puslapyje ir labai išgyriau, tad ne mažiau tikėjausi ir iš antrosios. Visgi jausmai, perskaičius šį kūrinį, kiek dviprasmiški.

Bet pirmiau apie siužetą. 1945 m. ir realių istorinių įvykių sūkuryje sukurta keturių veikėjų istorija – lietuvės Joanos, lenkės Emilijos, Floriano iš Rytų Prūsijos ir vokiečio Alfredo. Vokiečių karinės pajėgos traukiasi į Vokietiją puolamos sovietų kariuomenės. Kartu iš savo namų bėga Rytų Prūsijos ir Baltijos šalių gyventojai. Tikslas – pasiekti Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukiantys laivai kiekvienam iš bėgančių tarsi vilties švyturiai į laisvę ir ateitį.

Pirmiausiai žavi autorės pasirinktas realus istorinis įvykis. Neskaičiusiems nenoriu per daug atskleisti, nes iškart bus aiški knygos pabaiga. Tačiau šiuo metu skaitau Dalios Zabielaitės knygą “Nuo Prousto iki Beigbederio” apie XX a. autorius ir jų kūrybą. Skaitant apie vokiečių autorių Gunterį Grassą radau įdomų faktą, jog jis aktyviai nagrinėjo istorinės atminties (arba užmaršties) tematiką ir būtent istorija apie Rūtos Šepetys aprašomą laivą “Vilhelmas Gustlofas” anksčiau pateko į vokiečių istorinių tabų stalčiuką. Tad kai autorė pasirenką tokį išties neeilinį istorinį įvykį ir aprašo su tokia emocine gyvybe, negali nesižavėti.

 

Salt to the sea

nuotraukos autorius nežinomas/ Vilhelmas Gustlofas

Visgi paties romano struktūra nuteikia keistai. Įvykiai aprašomi iš kiekvieno veikėjo perspektyvos, tad kelis puslapius rašo apie Emiliją, tada kelis apie Florianą ir pan. Pradžioje tai šiek tiek erzina, tačiau įsiskaičius pripranti ir net lauki, kaip vienas ar kitas veikėjas galvos ar pasielgs.

Pasakysiu gal kiek įdomiai, tačiau man knyga skaitėsi per lengvai. Taip taip, per lengvai. Pati istorija be proto sudomino, tačiau man norėjosi daugiau intrigos ir gylio. Kiekvienas iškilęs iššūkis jau kitame puslapyje išsprendžiamas kito veikėjo, užduotas klausimas iškart atsakomas, pavojus numalšinamas, tad net nelieka laiko sulaikyti kvapo, papergyventi ir pradėti greičiau versti puslapius, kad tik sužinotum, na, kas gi bus toliau. Žinoma, gal tai ir nebuvo autorės tikslas, bet istorijos gylis suteiktų kiek daugiau svorio šiam kūriniui.

Pabaigai – pati knyga man patiko. Tai puikus romanas ne tik primenantis istorinius vyksmus, bet ir priverčiantis susimąstyti apie pamatines žmogaus vertybes – laisvės ir ramybės troškimą, žmogiškumą, pasiaukojimą vardan tikrų dalykų. Ir skaitant vis nepalieka jausmas, kad visame neteisybės ir skausmo verpete, meilės ir artimo poreikis niekada neišnyksta ir neišnyks. Labai rekomenduoju ieškantiems lengvo, plaukiančio, tačiau kokybiško skaitinio.

 

– Matai, mieloji? Patarlės nemeluoja. “Verkiau, kad neturiu batų, kol sutikau žmogų be kojų.”

 

P. S. pažadėjau sau daugiau lankytis bibliotekose ir knygų lobių ieškoti ten. Pažadas įgyvendintas. Lankantis pastebėjau, kad šią Rūtos Šepetys knygą tikrai rasite.

 

Labanakt

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s