Lina Ever “Berlyno romanas” – ar vertas tavo laiko?

Linos Ever parašytą knygą “Berlyno romanas” buvau nusimačiusi perskaityti jau labai seniai. Pamenu, kaip, berods, žurnalo “Moteris” puslapiuose radau šios knygos nuotrauką ir trumpą aprašymą. Visgi šios knygos eilė priėjo tik dabar. Gal ir ne veltui?

Pastebiu, kad lietuvių literatūra vis labiau populiarėja. Jeigu anksčiau lietuviškos knygos asocijuodavosi tik su Antano Škėmos “Balta drobule” ar Žemaitės “Marti”, tai dabar A. Tapinas, S. Parulskis ar kasmet metų knygai nominuojami lietuvių autoriai kartais kur kas įdomesni nei užsienio. Mūsiškiu ir humoras, ir veikėjai artimesni širdžiai.

Tad “Berlyno romanui” ir jo autorei turėjau aukštus lūkesčius. Bet matyt kiek per aukštus…

Pagrindinė knygos veikėja rašytoja Rūta. Ištekėjusi už verslininko ir pagimdžiusi dukterį, Rūta kartu su šeima išvyksta gyventi į Vokietiją. Tačiau namai, buitis, idiliškas šeimyniškas gyvenimas nesuteikia sparnų. Rūta bando rašyti romaną, kurio pagrindiniu veikėju staiga tampa dukters darželio auklėtojas – jaunas, kažkokią vidinę trauką žadinantis Džo. Palaipsniui Rūtos ir Džo santykiai iš romano puslapių persikelia į realybę.

 

Pati niekada taip nebūčiau įsivaizdavusi savo herojaus. Keista – tikrovė dažnai būna kur kas įdomesnė nei kūryba. Viskas, ką reikia daryti, – tai užrašyti, ką matai ir išgirsti.

 

Kažkada senoje 15min.lt recenzijoje buvo gerai parašyta – knygos autorė ne romanų rašytoja, tačiau nusprendė įrodyti, kad jos kūrybą gali būti visapusiška. Gal būsiu griežta, bet kol kas manau, kad meilės romanai silpniausia autorės grandis. Siužetas kažkoks netikras – vaikų darželio auklėtojas (jau kažkaip neskamba), beveik tobulas, po darbo gyvenantis įdomų, bohemišką gyvenimą. Ir staiga jie įsimyli. Ji svarsto, ką daryti su savo santuoka. Džiaugiasi, kad dukra jau dievina Džo. Tolimesnių peripetijų, žinoma, atskleisti nenoriu, bet jos dar labiau manęs neįtikino. Ir visas meilės istorijos aprašymas, išgyvenimai, veikėjų dialogai ir vidiniai monologai neišjausti iki galo.

 

– O kodėl madam viena?

– Todėl, kad man patinka vienai. Todėl, kad nekenčiu tokių fucking kvailų renginių, nekenčiu šios suknelės ir visų tų high society apraiškų, supranti… <…> Nekenčiu, kai mane vadina ruse ar lenke, nekenčiu, kai žmonės vaidina protingus, o nežino, kur yra Lietuva. Mes jau dešimt fucking metų Eurpos Sąjungoje, o jie vis dar nežino. Nekenčiu, kai turiu iš savęs sunkti mandagius žodžius, kurie niekam neįdomūs, kai turiu dėkoti už neskanų maistą ir sakyti, kad man linksma, tada, kai norėčiau spjauti jiems visiems į veidus. Ar tu bent kiek supranti?

 

Knyga įvardijama kaip lengvas romanas moterims, kurios tiesiog nori atsipalaiduoti. Na gal? Bet man kaip su mezgimu – yra kas megzdamas atsipalaiduoja, o man va nervas ima.

Jeigu atvirai, negaliu šios knygos nei rekomenduoti, nei labai peikti. Šiuo atveju, tai labiau skonio reikalas. Tikiu, kad daugumai ši knyga patiks. Visgi norinčioms romano atsipalaidavimui, tačiau kur kas labiau intriguojančio ir įtraukiančio, rekomenduočiau Susannos Kubelkos romaną “Šiandien madam pareis vėliau” arba bet kurią Dorothy Koomson knygą.

Labanakt

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s