Lina Vėželienė “Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete” – gerai užpakalį spardanti knyga

“Žmogaus gyvenimo kokybė yra jo paties rankose – tik netinginčiose!”


 

Svarsčiau. Gal per riebi antraštė? Gerai užpakalį spardanti knyga. Bet čia kitaip ir nepavadinsi! 😀 Nepamenu, kada esu skaičiusi knygą, su kuria taip diskutavau, bariausi, ginčijausi, nesutikau ir pritariamai linksėjau galvą. Tarsi intensyvus pokalbis su žmogumi, su kuriuo sutari gerai, bet tam tikromis temomis gali ir riebiau pasiginčyti. Tačiau nesusipykti 😀

lina-vezeliene-zmogus---ne-buities-prietaisas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

© Nuotrauka iš asmeninio albumo/ vz.lt

 

Lina Vėželienė – psichologė – psichoterapeutė, pedagogė ir tinklaraščio “Gyvoji psichologija” autorė. Apie šį tinklarašti žinau, esu šiek tiek skaičiusi, tačiau nesu intensyvi sekėja, todėl labai aiškios autorės gyvenimiškos ir darbinės pozicijos tikrai nežinojau. Kaip visoje psichoterapinėje literatūroje, tikėjausi įdomių tyrimais paremtų faktų. Na, gal kiek gyvenimiškų pastebėjimų iš vykdomos praktikos ar asmeninės patirties. Bet šitokio stiprumo turinio nesitikėjau.

Autorė knygoje aprašo septynias nuodėmes (čia jau kaip ir iš pavadinimo aišku :D). Tačiau ką ji turėjo omenyje? Puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas – tai žmogaus ydos, kurias, remdamasi krikščionybe, autorė įvardina kaip žmogaus nuodėmes, arba psichoterapijai nepasiduodančias blogybes.

 


“Yra ir dar viena priežastis, kodėl nenorima pripažinti nuodėmės egzistavimo. Ne tik dėl opios savimeilės saugojimo. Nuodėmės pripažinimas verčia pripažinti savo paties atsakomybę už pasekmes, o psichologiniai priežasčių aiškinimai leidžia atsakomybę užkrauti kitiems: tėvams, sutuoktiniui, darbdaviui, politikams, vidiniams konfliktams, sutrikusiai hormonų pusiausvyrai <…> O nuodėmės pripažinimas skatina veikti, be to, veikti pačiam.”


 

Skaitant jaučiasi, kad Lina tikintis asmuo. Nors ir pati yra psichologė, tačiau tikina, kad tik per meilę Dievui galima išgyti tais atvejais, kai klinikiniai tyrimai, pokalbiai ar net vaistai nepadeda. Tam ji įvardina gydymo būdą sielogydą (net word’as braukia kaip klaidą :D). Psichologijos mokslas yra nuostabus, yra atlikta begalės tyrimų, turime Froidą, Adlerį, Jungą, tačiau psichologai dažnai pamiršta, kad žmogus ne tik kūnas ir protas (arba id, ego ir super ego). Gali sužinoti, kodėl nesugebi kurti ilgalaikių tvirtų santykių (nes mama vaikystėje nemylėjo). Arba vis renkiesi alkoholiką vyrą (nes tėvas nuolat gerdavo). Tačiau kas toliau? Kaip ta informacija paveikia mūsų tolimesnį gyvenimą. Kartais niekaip. Žmogus tiesiog žino ir tiek. Gal jam tampa ramiau ir nebekyla klausimų. Tačiau iki galo laimingu netampa.

Sielogyda – tai žmogaus noro džiaugtis, gyventi, mylėti ir vertinti tai ką turi pažadinimas. O tam kartais reikia žmogui gerai spirti į užpakalį. Ties kiekviena nuodėme autorė to tikrai nevengia padaryti. Kiekvienos nedėmės neaprašinėsiu (tam yra knyga), tačiau savęs ieškantis žmogus, varstantis psichoterapeutų duris, gali ir įsižeisti ją perskaitęs 😀

Trumpai tariant, autorė nevengia šių žmonių pavadinti išpuikusiais ir tingiais, kuriems kartais reikia gerai pasipurtyti, atsistoti ir eiti gyventi, o ne ieškoti, atsiprašant, š krūvoje aukso. Ir tai pasakoma tikrai ne paviršutiniškai. Knyga parašyta labai kokybiškai. Sodrūs, informacijos kupini puslapiai, kai remiamasi savo ir kitų psichoterapeutų, filosofų, teologų mintimis. Kiekviena mintis labai aiškiai pagrindžiama, paaiškinama, plėtojama. O tuščiažodžiavimui tikrai nepalikta vietos.

 


“Noriu išeiti iš komforto zonos. Paprastai apie šią siekiamybę pranešama garsiai, išdidžiai. (Labas, puikybe!) Visada norisi perklausti, kam eiti iš tos zonos, jei ten taip komfortiška? Ar neprieštarauja tai sveikam protui? Kam atsisakyti komforto? Nebent komforto zonos samprata tapatinama su saugumo jausmu, pataikavimu baimėms ar pokyčių vengimui. O jei taip – tai argi čia komforto zona? Būdamas savo komforto zonoje žmogus turėtų jaustis vientisas, harmoningas, dirbantis pagal savo gabumus, mylimas ir mylintis, galų gale – laimingas. Jei to nėra, kodėl komforto ieškojimas vadinamas “išėjimu iš komforto zonos”?”


 

Kaip tikriausiai būdinga daug kam iš mūsų, skaitant apie tam tikrų žmonių tipažus, bandai atrasti tinkančio kažką sau. Tai skaitydama vis “pasimatuodavau” kurią šių nuodėmių. Ačiū Dievui, viskas su manimi gerai – vienai kažkuriai ryškiai nepriklausau, tačiau po žiupsnelį kiekvienos galima priskirti.

Kaip pradžioje minėjau, su knyga teko ir pasiginčyti. Ypač dalyje apie puikybę. Na negali visi būti tobuli tarsi motinos teresės. Atrodo, kad kiekvienas pasidžiaugimas arba noras turėti daugiau, atrodyti geriau, jau tavo puikybės nuodėmė. Bet čia matyt kalbama apie problematiškus žmones, kurių puikybę maitinantys veiksmai jau gadina gyvenimą jiems ir juos supantiems. Tai va ir ginčijausi – sakinys linksėjimo, sakinys galvos purtymo 😀

 


“Mes patys pasirenkame, kokiais – aukos ar kūrėjo – prisiminimais remdamiesi klosime savo gyvenimo pamatus. Mes esame įgalūs rinktis (jei tik netingime), kaip gyventi – kurti gražius santykius ar vegetuoti pagal matytus pavyzdžius. Ir netikėkite tais, kurie moksliniais tyrimais grindžia keistas savo nuomones apie niekuomet neužsitraukiančias vaikystės žaizdas. Tai psichoinformacinis virusas. Neatidarykite šito dokumento, net jei labai siūlys.”


 

Labiausiai man patiko dalis apie tinginius ir produktyvizmą. Juokiausi net balsu. Savo kelyje esu sutikusi abiejų tipų žmonių, tad tokie taiklūs jų apibūdinimai, elgesio aprašymai priverčia gerai pasijuokti. Jie labai įsižeistų, jei suprastų, kad čia apie juos 😀

 


“Produktyvisto puikybė grįsta noru nuolat pranokti kitus ilginant darbo valandas, nuveikiant daugiau darbų, užauginant daugiau vaikų, prisiauginant stipresnių raumenų, nubėgant daugiau kilometrų, įgyjant daugiau diplomų. Jis nuolat siekia pranokti pats save, nes žmogaus galimybių ribos – ne jam. Elementarūs poreikiai – miego, poilsio, režimo, asmeninės erdvės – taip pat ne jam. Produktyvistas siekia būti tobulas, visagalis ir nenugalimas, be jokių žmogiškų silpnybių. Kitokio savęs jis nenori matyti! Jei nepavyktų pranokti savęs ir kitų vienoje srityje, bent pasimėgaus paprastam žmogui neaprėpiamu veiklų kiekiu.”


 

Knygoje esti ir tam tikrų prieštaravimų. Štai autorė nesupranta “savęs ieškančių”, tačiau palaiko norą gilintis į save. Tarsi pirmieji niekada nebus laimingi stengdamiesi surasti savo misiją gyvenime. Kad reikia vertinti tai, ką turi ir nesiblaškyti. Gal turima omenyje išorinį savęs ieškojimą – nuolatinį vaikščiojimą po seminarus, mėtymąsi nuo vienos veiklos prie kitos, nuo vienos gyvenimo filosofijos prie kitos. Gal noras gilintis į save labiau nukreiptas į vidinius žmogaus klodus ir atsakymus juose? Va todėl ir naudinga į knygos pristatymą eiti perskaičius knygą. Joje kils, ir privalo kilti, labai daug klausimų diskusijai. Tad taip norėtųsi juos užduoti autorei 🙂 

Galiausiai supranti, kad nesvarbu kuo skundiesi, bet vaistas visada buvo ir bus meilė. Ir tikrai ne banaliąja prasme. Juk kiekvienas mūsų susiformuojame vaikystėje. Pirmųjų 4 mūsų gyvenimo metų patirtys nugula giliai į pasąmonę. Tad meilės stoka šiuo laikotarpiu padaro didžiulę žalą. Ir visais kitais gyvenimo periodais meilės, šilumos, atjautus negali būti per daug. Tik tada žmogus kuria kokybišką gyvenimą, kokybišką santykį su kitais, o svarbiausia su savimi (čia jau puikybė prabilo :D).

 


“Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas. Jis kyla iš žmogaus sielos, bet apima ir veikia visas keturias žmogaus būties dimensijas – fizinę, socialinę, psichinę ir dvasinę. Meilė yra žmogaus psichikos sveikatos variklis, sąlyga ir šaltinis. Meilės trūkumas ar nugebėjimas mylėti sukuria palankiausias sąlygas psichikos problemoms rastis. Todėl ir noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į gebėjimą mylėti kaip į sielogydos esminę kryptį ir tikslą. ”


 

Nedaugžodžiausiu – knygą privaloma perskaityti. Kokybiškas, ne paviršiumi praplaukiantis turinys, gausu autorės patyrimų, situacijų aprašymų, minties pagrįstumo. Su malonumu stengiesi įžvelgti dalelę savęs ar aplink supančius žmones. Ir juokiesi, kai tai pavyksta padaryti. Gal kartais gyvenime ne psichoterapijos tau reikia, o gero spyrio į užpakalį ir pasakymo: “Tiesiog netingėk, nepavydėk, nusileisk nuo pjedestalo ir viskas gyvenime pavyks!”

 


“Kalbant apie psichikos sveikatą sakoma, kad visiškai sveikų žmonių nėra. Todėl ir klausti esą reikia, kiek žmogus nesveikas, o ne ar sveikas. Laikyčiau tai psichikos sveikatos specialistų juoduoju humoru, jei tai nebūtų tiesa. Specialistų pasaulyje žmogus taip ir vertinamas – kiek ir į kurią pusę nukrypsta nuo normos.”


 

Geros skaitymo!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s