Sarah Perry “Esekso slibinas” – kaip kokybiškas šokoladas su aitriais pipirais – keista, bet skanu


“…jis svarsto, ar Esekso slibino sąraše yra ir jo vardas.”


 

2016 metų Didžiosios Britanijos Metų knyga. Tie titulai visada sudomina. Juk norisi žinoti, kokia gi ta literatūra, kuri susilaukia pripažinimo. Kodėl? Kas joje tokio? Štai ir su filmais tas pats – visada norisi peržiūrėti Oskarui nominuotus filmus. Kažkaip žinai, kad visi bus skirtingi, bet “skanūs”.

“Esekso slibino” veiksmas vyksta XIX a. Anglijoje, Londone ir Esekse. Pagrindinė veikėja Kora Syborn palaidoja savo despotą vyrą ir tarsi atgyja. Nusprendžia, kad nebenori niekam įtikti, tad rengiasi kaip nori (dažnai atrodydama kaip vyras), grįžta prie savo aistros, t.y. fosilijų tyrinėjimo, ir kartu su sūnumi Frenkiu (netiesiogiai gali suprasti, kad vaikas turi autizmo požymių) bei patikėtine Marta išvyksta į Eseksą ieškoti medžiagos atradimams. Koros draugų pora ją suveda su Aldvinterio parapijos vikaru Vilu Ransomu. Vikaras vedęs nuostabią, tačiau sergančią žmoną Stelą ir augina nuostabius vaikus. Kora netrunka susidraugauti su šia šeima.

 


“Sakiau, eisiu viena, bet galbūt kaip tik – galbūt mes visada vieni, nesvarbu, kokia mūsų draugija.”


 

Knygoje “gyva” ne tik Kora, bet ir Marta, Frenkis, vikaro Vilo vaikai bei jų draugai, Koros vyro gydytojas Lukas bei jo kolega ir draugas Spenseris. Veikėjų ir istorijų netrūksta, o jos labai meistriškai perpinamos tarpusavyje.

 

Ne veltui pavadinime knygą prilyginau kokybiškam šokoladui su aitriu pipiru. Kartais tik tokiais apibūdinamais suprasi, ką gali knygoje rasti. Taip ir su “Esekso slibinu” – skaitai, skaitai lėtai, nes greitai to daryti nesigauna (o gal ir nesinori). Veikėjai įdomūs ir net savotiški. Nuotaika britiška, lietinga. Tipiškas realizmas. Bet skaitai ir nori dar ir dar. O nuo knygos vidurio išvis “plauki”- negali atsitraukti ir labai nori sužinoti, kuo gi viskas baigsis?

 

Sarah-Perry.jpg

autorė Sarah Perry ir angliškas viršelis/ bathfestivals.org.uk/

 

 

Visas miestelis įbaugintas niekam nematyto, legendomis apipinto slibino. Dingsta laivas, dingsta vaikas, miršta kaimynas – visa tai visada slibino kaltė. Gyventojai tarsi jaučia jo alsavimą, būvimą šalia. Atrodo, kad viską galima paaiškinti racionaliai, tačiau net nesistengiama to daryti, nes juk kam, kaltas slibinas. Toks jausmas, kad žmonėms patogiau taip galvoti. Čia kaip žmogus aukos vaidmenyje – na juk atrodo, kad viskas gerai tavo gyvenime, bet ne, neįdomu, reik atrasti dėl ko kentėti ir tai daryti garsiai bei ekspresyviai. Ir apskritai, juk tada suvoksi, kad tavo problemos nebe slibino kaltė. Matyt, kaip ir kiekvienoje literatūroje, tai priverčia susimąstyti. Pažvelgti į visuomenės ydas, įpročius, pačių susikurtus burbulus.

 


“- Taip – gaila. Kad šiais laikais žmogus gali tiek nuskurdinti savo intelektą, jog tenkintųsi mitais ir legendomis – tenkintųsi, nusigręžęs nuo pasaulio ir pasinėręs į idėjas, kurios net tavo tėvui turėtų atrodyti pasenusios! Nėra nieko svarbiau negu išnaudoti savo protą aukščiausiu mastu!”


 

Kita labai įdomi tema knygoje, tai ginčas tarp mokslo ir religijos. Kora bei jos draugas gydytojas Lukas – mokslo atstovai, o vikaras –  na ir taip aišku kieno. Jų dialogai, ginčai tarsi aštresnis pipiriuko gabalėlis tame saldžiame šokolade. Meistriškai pateikiami pokalbiai (bent jau man) – šios knygos šarmas.

 


“- Manai – tikrai manai, kad reikia rinktis vieną arba kitą: tikėjimą arba protą? – Ne tik protą – jo nepakanka už sielą! Bet laisvę. Ir kartais bijau, kad už tai būsiu nubausta, bet bausmę pažįstu, išmokau ją ištverti…”


 

Kartais, tam tikrose teksto vietose autorė (arba vertėja Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė) mus palepina išties poetiška kalba.

 


“…pamatė Pasaulio kraštą, manydamas susirasti, kur dangų prismeigtą laiko Šiaurinė žvaigždė, arba išvysti apsimetėlę mėnulio šviesą…”


 

O kartais tekstas puikiai tiktų lietuvių kalbos interpretacijos egzaminui (jeigu toks dar yra :D). Tarsi haiku eilutės priverčia kelis kartus įsiskaityti ir labiau pajausti, o ne suprasti. Kūrinyje gausu ir susirašynėjimo laiškais, kuriuose nušviečiamos aktualijos ar parodomi jausmai. Keliuose skyriuose greitai perbėgama per veikėjų gyvenimus, tad visada žinai, kas kam nutiko, kas kaip gyvena toliau.

Viršelis! Vien dėl viršelio jau skubėjau savo 5 mėnesių Jokūbui pirkti knygelių, nes maniškių vargu ar beliktų. Jį taip traukdavo ši knyga, kad net joks kitas žaisliukas neatitraukdavo dėmesio. Dėl to knyga prarado kelis savo puslapius 😀 Ačiū Dievui, tuos tuščius, kurie skirti užrašams. O man viršelis tobulai dera su vidaus nuotaika. Taip ir įsivaizduoju, kaip sėdžiu angliško stiliaus bibliotekoje, tamsiai rudos odos krėsle, aukštos lubos, aukšti vitražiniai langai, o pro juos matau Esekso laukus aptrauktus ryto migla… Na supratot apie ką aš 😀  

Ir žinoma, meilė meilė meilė. O jos čia daug – nesaldžios, neromantiškos, be atsako, skaudinančios ir pakylėjančios aukščiau žemiškų problemų. Tokios tikros, kaip gyvenime.

 


“Jei meilė – šaulys, tai kažkas išbadė jam akis ir jis klupčioja, aklai laidydamas strėles ir niekada nepataikydamas.”


 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s