Christine Feret – Fleury “Nepaprastas Paryžiaus skersgatvio knygynas” – tinkamos aplinkos reikalaujanti knyga

“Paversti pasaulį biblioteka… Graži mintis, ar ne?”


 

Pati pirma mintis ėmus skaityti šią knygą – jai reikia tinkamos aplinkos. Niekur neskubėti, jaukiai įsitaisyti tarp knygų, bibliotekos skaitykloje, jaukioje kavinukėje arba širdžiai mielame parke, nes knyga skirta romantikams. Ir tikrai, skaičiau namuose vyrui žiūrint televizorių – mmm ne, ne tas. Skaičiau Lukiškių aikštėje ant suoliuko, kol mano sūnus miegojo – “jau geriau”, pamaniau 😀

Istorija pasakoja apie Žiuljetą, nekilnojamo turto agentūroje dirbančią paryžietę. Mergina negali pasigirti nei smagia vaikyste, nei įdomia kasdenybe. Labiau egzistavimas ir tiek. Teisingai išauklėta, į jokius nuotykius neįsivelianti mergina. Ir ji pati supranta, kad toks gyvenimas jos nežavi. Tad tai, kad ji pasielgia ne taip kaip visada (išlipa keliomis metro stotelėmis anksčiau), jau pakeičia jos gyvenimą aukštyn kojomis – ji netikėtai atranda seną knygyną.

 


“Menkiausias įprasto gyvenimo sutrikdymas, jeigu jį priimi, yra nuotykis.”


 

Na, jei tiksliau, tai ir knygynu tos vietos nepavadinsi. Ten gyvenantis iranietis Suleimanas su dukra knygas atrenka platintojams, t. y. žmonėms, kurie nemokamai kiekvieną tų knygų atiduoda žmogui tada, kai jos labiausiai jam reikia, ir būtent tos, kuri jam atvers akis ir širdį, o gal net pakeis visą gyvenimą.

Žiuljeta įsitraukia į knygyno gyvenimą. Ir taip išgyvena pirmuosius ją išlaisvinančius įvykius.

 

Aš pati nepaprastai mėgstu “naršyti” miestus. Tikriausiai esu išvaikščiojusi visus Vilniaus kiemelius – atrandi neapsakomai įdomių vietų (aišku dažniausiai ten gyvena žmonės ir gali keistai pažiūrėti į tokį slampinėjimą :D), balkonėlių, skulptūrėlių… Įsivaizduoju, kas ten gyvena, kokios jų specialybės, kokie vaikai auga… Uj, tiesiog terapija man 🙂 Tad pagrindinės veikėjos atradimą slampinėjant Paryžiaus gatvėmis tikrai pajaučiau ne tik “ant popieriaus” 🙂

 

 

asmeninio archyvo nuotraukos/ photo credit Kamilė V.

 

Skaitydama prisiminiau dvi labai panašias knygas – “Dievas visada keliauja incognito” ir “Levandų kambarys”. Pirmoji panaši tuo, kad pagrindiniai veikėjai tiek užsisukę nuobodžioje rutinoje, nedrąsus, abejojantys, kad net skauda skaityti 🙂 Staiga jie turi įveikti save, “perlipti” per savo įsisenėjusias baimes ir gyvenimas ima keistis. O antroji – “Levandų kambarys” – taip pat apie keliaujančias knygas, apie knygų vaistinę, kurios tikslas lygiai toks pats kaip ir “Nepaprasto Paryžiaus skersgatvio knygyno” – gydymas knyga. Tad jeigu skaitėte kurią iš jų, tuomet šis romanas jums turėtų patikti.

 


“Ji niekada nesuvokė, kad bijo, kad ją baugina milžiniškas ir įvairialypis – ir kartu žiaurus – pasaulis. Namai, pradinė, pagrindinė, profesinė mokyklos. Ir galiausiau agentūra. Agentūra, įsikūrusi už dvylikos metro stotelių nuo vieno kambario buto, nupirkto gavus palikimą iš senelės.”


 

Taip pat apsakymų mylėtojams. Nors tai ir ne apsakymų knyga, bet skaitymo nuotaika panaši. Nes man apsakymai, tai kaip nedidelis brangus desertas prie kavos – kai valgai iš lėto ir pasimėgaujant, padedant šaukštelį, pažiūrint pro langą, atsigeriant ir vėl besimėgaujant 🙂

Pasakysiu atvirai – knyga kiek “nurauta”, bet gerąja prasme. Joje nėra labai daug veiksmo, veikėjai gyvenantys savo pasauliuose (net susimąsčiau, iš kur turi pinigų tokį gyvenimo būdą gyvendami :D), tad skaitykite nesitikėdami labai daug logikos veikėjų sprendimuose ar mintyse.

 

 


“- “Normalu”. Niekada nesupratau, ką reiškia šis žodis. O jūs?”


 

Be galo daug nuorodų į kitų autorių knygas (pabaigoje pateikiamas net visas jų sąrašas), tad puiki galimybė ir pasišaudyti idėjų. Taip pat sužinoti įdomių faktų:

 

 


“…Mari Evans gimė 1923 metas Ohajuje ir kad jos eilėraštis “Aš – juodaodė moteris” tapo savotišku karo šūkiu, vienijančiu daugelį afroamerikiečių moterų, įskaitant ir Mayą Angelou. Ši visą gyvenimą kovojo dėl juodaodžių moterų teisių. Michelle Obama sakė, kad ją, mažą juodaodę mergaitę iš skurdaus Čikagos rajono, iki Baltųjų rūmų nuvedė būtent Mayos Angelou žodžių galia.”


 

Šią knygą reikia skaityti ne dėl pabaigos. Ne ji svarbiausia. O patys veikėjai arba gal net labiau jų aplinka – gatvelės, knygos, kvapas, pro langus sklindanti šviesa… Tai knyga, kurią išsitrauki iš rankinės jaukioje kavinukėje (taip ir įsivaizduoju “Mint Vinetu” arba “Huracan Coffee” ex “Šviežia kava” Gedimino 9 esančiame Vagos knygyne – tie kas buvo šiose vietose, iškart turėtų suprasti nuotaiką :)) ir iš lėto panyri į knygų pasaulį knygoje.

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s