Elif Shafak “Trys Ievos dukterys” – Muslimus Modernus arba religija išsilavinusio žmogaus akimis


“Ar Dievas gali suvienyti žmones bent kaip tyrimų objektas?”


 

Dar vienas (ir naujausias) Elif Shafak skanėstas. Knyga pakankamai stora – 451 puslapis – tačiau aš nenorėjau, kad ji baigtųsi. O dievai, aš tikrai įsimylėjau šios rašytojos kūrybą.

 


“- Žinai, kodėl mane nelabai traukia dangus?

– Kodėl?

– Žiūriu į žmones, kuie ten nueis, į tuos, kurie meldžiasi, pasninkauja ir, regis, daro viską, ką privalu daryti. Daugelio nuomonė apie save per daug puiki. Aš ir sakau sau: jei šitie žmogėnai keliaus į dangų, tai ar aš iš tikrųjų noriu ten atsidurti? Verčiau ramiai degsiu pragare. Karštoka, bet nors nebus veidmainių.”


 

“Trys Ievos dukterys” – istorija apie Perę, merginą iš Stambulo. Knygoje aprašomas jau suaugusios ir šeimą turinčios Perės gyvenimas, tačiau vis grįžtama į studijų laikus bei vaikystės prisiminimus.

 


“- Bet ar Dievas yra? – neatlyžo Perė.

– Verčiau jau būtų. Kai susitiksime aname pasaulyje, prieš keliaudamas į pragarą, paklausiu Jo, kur buvo šitiek laiko.”


 

Perė dar vaikystėje patiria, kokią įtaką žmogaus gyvenimui daro religija. Jos tėvai, tarsi priešingi tos pačios tiesės taškai – motina fanatiškai religinga, o tėvas niekina religiją (bet tikrai ne butelį) ir nuolat tuo erzina savo žmoną. Perė myli abu savo tėvus, tad noras įtikti abiems priverčia prisitaikyti, būti tikinčia, bet nuolat abejoti ar Dievas yra?

 


“Po daugelio metų, prieš pat kelionę į Oksfordą, ji įrašė dienoraštyje Dievui: “Negi iš tikrųjų nėra būdo būti, nėra vietos dalykams, kurių negalima priskirti tikėjimui, nei netikėjimui, nei religijai, nei sveikam protui? Trečio kelio tokiems žmonėms kaip aš?  Tiems, kuriems rinktis iš dviejų galimybių per maža, kurie nenori prisitaikyti prie katros vienos iš jų? Esu tikra, kad yra daugiau žmonių, kurie jaučia kaip aš. Lyg ieškočiau naujos kalbos. Nenusakomos kalbos, kuria kalbu aš viena…”


 

Galiausiai Perė įstoją į Oksfordą, tačiau Dievo ir religinio teisingumo klausimai nusiveja ją iš paskos. Perė tokia ne viena. Universitete ji susipažįsta su Šyryn – netikinčia musulmone, kuri kratosi savo šaknų, ir Mona – feministe su hidžabu, kuriai religija tokia pat svarbi kaip ir jos teisės. Galiausiai Perė nusprendžia atsakyti į jai rūpimus klausimus garsiojo dėstytojo Azuro seminaruose apie Dievą. Tačiau kur visa tai nuves?

 


“Norėjo paversti Dievą kalba, kuria gal ir ne visi mokėtų kalbėti, bet dauguma suprastų, Dievą – ne viršjutiminę nepažinią būtybę, kerštingą teisėją ar genties totemą, o visus žmones vienijančią idėją, bendrą mįslę. <…> Ar Dievas gali suvienyti žmones bent kaip tyrimų objektas?”


 

Išsilavinimas ir religija. Tai dvi temos, kurios tarsi priešininkės šiuolaikiniame pasaulyje. Tarsi išsilavinimas išstumia iš tikinčio žmogaus Dievą ir priverčia jį aiškiau pažvelgti į pasaulį. Kaip įvardinama knygoje, Muslimus Modernus – musulmonai, kurie neatsisako savo religijos, savo Dievo, tačiau atsisako fanatiškumo. Šiandien arba pastaruosius dešimtmečius, musulmonai pradėti sieti su aršiomis kovomis už savo Dievą. Terorizmas, sprogdinimai, nekaltų žmonių žudymas pasėjo stiprią netoleranciją prieš Ramadano besilaikančius.

 


“Didžiausi fanatikai istorijoje baisiausias neteisybes darydavo teisingumo vardu.”


 

Šioje knygoje labai plačiai žvelgiama į tikėjimą ir jo įtaką žmogui. Ar Dievas yra? Kiekvienas kada nors yra iškėlęs šį klausimą. Tad nepaprastai įdomu skaityti apie tai išsilavinusios ir nefanatiškos autorės akimis. Į Dievą žvelgiama labiau kaip į tiriamąjį objektą, kuris ir nagrinėjamas Azuro seminaruose. Bet juk negali nuo to, su kuo augai nuo mažų dienų, taip paimti ir atsiriboti. Dėstytojo įtaka peržengia auditorijas sienas ir paliečia ne tik merginų protą, bet ir jausmus.

 

 


“Likimas – lošėjas, kuris mėgsta lošti iš didelių sumų.”


 

Skaitydama šią knygą prisiminiau, kaip dar studijų laikais svarsčiau apie religijotyrą. Į religiją žvelgiu labiau kaip į terapiją nei fanatiškai laikausi jos tiesų, tačiau pažvelgti į religijas mokslo akimis būtų be galo įdomu. Vis dar neprisiruošiu perskaityti Korano ir pati įsitikinti, kad jame neparašyta nieko, dėl ko tikintis musulmonas turėtų norėti žudyti į kitą Dievą tikintį.

Dar dabar juokinga prisiminus, kaip mano draugė man vežė Koraną. Pati ji gyvena Kazachstane, tad kai vyko į Lietuvą, paprašiau, kad atvežtų lauktuvių Koraną. Kadangi vežė (t. y. skraidino) ne man vienai, tai rankiniame bagaže turėjo gal keturis ar penkis. Ačiū Dievui, kad jos bagažo niekas netikrino, nes tikriausiai būtų sustabdę nuodugnesnei patikrai kaip įtartiną asmenį. 😀 

 

 

44713534_10210908753909525_5350606919474085888_n

 

Knyga puiki tuo, kad šalia šių religinių temų išlaikoma jausmų linija. Skaitai ir negali net nujausti kas laukia veikėjų. Net aiškiai aprašomas dabartinis Perės gyvenimas neatskleidžia, kas gi nutiko tais laikais Oksforde? Todėl kiekvienas puslapis skaitosi su tokiu malonumu, kad net sunku nupasakoti. Manau, kad tai viena tų knygų, kurią norėsiu perskaityti dar kartą. Dar ne dabar, bet ateityje tikrai.

 

 


“Dabar suprantu. Kai mylime, mylimas žmogus mums tampa dievybe, štai kas pavojinga. O jeigu jis mūsų nepamilsta, įtūžtame, pasipiktiname, net imame neapkęsti… Meilė šiek tiek primena tikėjimą. Tokia pat akla, tiesa? Saldžiausia euforiją. Stebuklingas ryšys su būtybe už mūsų ribotos, įprastos savasties ribų. Bet meilė – arba tikėjimas – užvaldęs mus, virsta dogma ir sustabarėja. Saldybę pakeičia kartėlis. Mes atsiduriame dievybės, kurią patys sukūrėme, rankose ir kenčiame.”


 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s