Philippe Claudel “Brodekas” – ar tai metų knyga?


“Tad tiesa niekam nerūpėjo. Daugelis nebuvo nusiteikę jos girdėti.”


 

 

“Metų knyga”, “Geriausia, ką šiemet skaičiau”, “Laukiu kitų autoriaus kūrinių” – tokius žodžius nuolat girdėjau apie Philippe Claudel knygą “Brodekas”. Šakės, galvojau, o kas, jei aš perskaitysiu šią knygą ir žiauriai nusivilsiu. Tikiu, kad ne vienas pagalvojat, kad tokiu atveju matyt kažkas su manimi negerai, jeigu tiek daug pozityvių žodžių, o man nepatinka (žinoma, čia neina kalba apie tokias knygas kaip “Dievas visada keliauja incognito” 😀 ). Gal aš nepakankamai gilus žmogus? Gal kažko nepamatysiu? Tad knygą atsiverčiau labai atsargiai. Ir atsargiai panirau į istoriją.

 

Philippe+Claudel+66th+Annual+Golden+Globe+6QKfs-zkCqel.jpg

autorius Philippe Claudel

 

Pagrindinis veikėjas ir yra Brodekas. Jaunas vyras, gyvenantis kažkur Rytų Europoje esančiame kaime. Į jų kaimą atvykus mistiškam ir nuolat besišypsančiam nepažįstamajam jis duoda Anderer vardą (kas ir reiškia “kitas”). Niekas nežino iš kur jis ir kodėl atvyko į šį žemės pakraštį. Viską piešdamas ir užsirašydamas į savo paslaptingą bloknotą jis ne juokais gąsdina vietos gyventojus. Visi išsigąsta. Tarsi bijo, kad kažkas kitas atskleis tai kas akivaizdu, bet neįvardijama. Įvyksta nelaimė. Kaimo gyventojai pasiduoda žiauriam bandos jausmui. Brodekas su tuo neturi nieko bendro, tačiau yra įpareigotas parašyti raportą ir pateisinti protu nesuvokiamus įvykius. Brodekas sutinka, tačiau paraleliai pasakoja ir savo istoriją – kai dar buvo studentas, kai pamilo Emeliją, kai išduotas kitų atsiduria koncentracijos stovykloje ir išgyvena tam, kad grįžtų ir vėl apkabintu savo mylimąją.

 

 


“Priglaudžiau ją prie savęs. Pabučiavau jos plaukus, pakaušį. Pasakiau į ausį, kad myliu ją ir visada mylėsiu, kad aš čia, dėl jos, visai šalia. Suspaudžiau jos veidą delnais, atsukau į save ir išvydau jos akyse tarsi begalinės nesaties šypseną, o jos skruostais riedėjo ašaros.”


 

 

Rašytojas leidžia skaitytojui pačiam susikurti tiek istorinius faktus, tiek veikėjų veidus ir charakterius. Tikriausiai tik knygos aprašyme minima, kad Brodekas turėjo būti žydas ir kalba eina apie II Pasaulinį. Kaip ir kaimo gyventojai – jie man tokie beveidžiai. Minimi atskiri jų vardai, bet jauti juos kaip vieną bandą, kuri priverčia paranojiškai žvilgčioti per petį, niekuo nepasitikėti, bijoti.

 

 


“Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.”


 

Tad ar supratau, kodėl ši knyga tokia gera ją skaičiusiems? Fiu, nusibraukiu prakaitą nuo kaktos 😀 Viskas su manim gerai 😀 Taip, knyga viena tų, kurias perskaitęs jautiesi jau kitu žmogumi. Ar tai metu knyga? Vat negaliu taip pasakyti. Ir ne ne, tikrai ne todėl, kad ji bloga, ar to neverta. Ji nuostabi. Tokią stiprią emociją nepamenu ar apskritai esu pajautusi skaitydama. Bet to negali ir malonumu pavadinti, nes kas tada tu būtum, sadomazochistas? Skausmas, nuolatinis skausmas skaitant. Supranti, kad toli gražu ne kiekvienas gali būti rašytojas, kai perskaitai tokio stiprumo knygą. Kaip meistriškai autorius sugeba išlaikyti ramų toną. Bet staiga atsiverti kitą puslapį ir tave prismeigia prie sienos. Nustumia nuo namo stogo. Išstumia iš skrendančio lėktuvo. Bam ir įvyksta kažkas nesuvokiamai skaudaus. NESUVOKIAMAI…

Knyga apie žmogiškumą. Arba tiksliau – nužmogėjimą. Du pasauliai – nelaisvė koncentracijos stovykloje ir laisvė kaime, bet abiejuose žmonės priskiria sau Dievo vaidmenį.

 

 


“Net esų regėjęs vieną žmogų, nuo to mirusį. Mirusį iš baimės, kai vieną rytą sargybinių žaidimėlių jis buvo išrinktas kandidatu į pakaruoklius. Ir kai vienas sargybinis sustojo prieš jį ir juokdamasis tarė: “Du!” – tas žmogus nė nekrustelėjo. Jo žvilgsnis nerodė jokio susijaudinimo, jokio sumišimo, jokios minties. O kai sargybinio šypsena ėmė blėsti ir jis užsimojo lazda, žmogus staiga krito negyvas, anam dar nespėjus jo nė paliesti.”


 

 

Tačiau Brodekas vis tik išlieka žmogumi. Ir jokio keršto jausmo. Jokio perbėgimo į daugumos barikadų pusę. Sąžiningas sau. Ar tikrai žmogus gali išlikti tiek švarus iškentęs kitų žmonių šlykštumą? Štai tame ir slypi knygos grožis.

Dar dabar galvoju apie šią knygą ir sukyla kažkoks keistas jausmas. Sunkus, bet prasmingas. Bandžiau net vyrui skaityti vieną iš knygos skyrių (ištrauką pateikiu po pastraipa), kad suprastų knygos emociją, bet negalėjau pabaigti… Apsiverkiau. Visą knygą laikiausi, bet galiausiai knyga mane įveikė…

 

 


“Tikriausiai tai pastebėjome vienu metu. Ir kartu pasisukome vienas į kitą. Ir žvilgsniuose, kuriais apsikeitėme, buvo viskas. Jaunoji moteris vėl nugrimzdo į miegą, bet, priešingai nei ankstesnius kartus, bejėgės jos rankos, laikančios vaiką ir stiklinį butelį, atsileido. Vaikas, toks lengvutis, liko prigludęs prie motinos kūno, o štai butelis nuo savo svorio pariedėjo prie mano kairės kojos. Musu su Kelmaru supratome vienas kitą be žodžių. Nežinau, ar ką nors pamąstėme. Nežinau, ar cia buvo ką mąstyti, o svarbiausia – ar mes dar įstengėm tai daryti. Nežinau, kas mumyse, pačiose mūsų gelmėse, priėmė spredimą. Mūsų rankos sykiu nusileido ant butelio. Be mažiausios dvejonės. Tik persimetėme žvilgsniu ir ištuštinome – paeiliui ištuštinom tą drungną vandenį, uždarytą tarp stiklinių sienučių, ištuštinom iki paskutinio lašo, užsimerkę, godžiai, kaip niekad iki šiol nebuvome gėrę vandens, neabejodami, kad tai, kas liejasi į mūsų gerkles – gyvenimas, taip, gyvenimas, ir to gyvenimo skonis buvo puikus ir beskonis, nuostabus ir skaudus – skonis, kurį, manau, su siaubu prisiminsiu iki paskutinės valandos.

Jaunoji moteris mirė vakarop; prieš tai ji ilgai klykė. Jos vaikas, tas mažas kūnelis, rakšlėtas, blyškus, susirūpinusia kaktyte ir paburkusiais akių vokais, pergyveno ją keliom valandom. <…> O aš pasirinkau gyvenimą, ir mano bausmė – mano gyvenimas. <…> O svarbiausia – tas amžinas pojūtis, kad gyvenu kūne, kutį kadaise pasisavinau kelių vandens lašų kaina.”


 

Tad jeigu norit prasmės – perskaitykit. Jeigu norit pūkuotos Kalėdų laukimo nuotaikos – perskaitykit po Naujųjų 😉

 

 

P. S. dabar kaskart gerdama vandenį pagalvoju, koks stebuklas jo turėti ir negalvoti apie paskutinį lašą… 

 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s