Michelle Obama “Becoming” – ar geidžiamiausia metų autobiografija tikrai tokia gera?


“And when it ends, when you walk out the door that last time from the world’s most famous address, you’re left in many ways to find yourself again.”


 

Well well well, Michelle Obamos, buvusios First Lady of the United States autobiografija. Laukiau jos nuo tada, kai tik pamačiau teaser’į. “Va čia tai biografija. Moteris, apie kurią norisi sužinoti daugiau.” – pamaniau. Tad kai tik mano vyro dovana atkeliavo iš Bookdepository, visas eilėje laukiančias knygas patraukiau į šalį ir įnikau į šiuos 426 puslapius.

 

Kodėl skaičiau “Becoming”, o ne “Mano istorija”? Pirmiausiai dėl to, kad autobiografijas labai norisi skaityti originalo kalba. Nenoriu jokių vertimo dviprasmiškumų, netikslumų ar žodžių žaismo. Tie, kas svarsto pirkti audiobook’ą, išvis kaifuos, nes jis įrašytas skaitant pačiai Michelle ir labai giriamas.

 

Ir gal esu neteisi, bet verstinis knygos pavadinimas “Mano istorija” kiek primityvokas. Gal galima buvo iš konteksto pavadinimą pa’brainstorm’inti?

 

Pati knyga suskirstyta į tris skyrius – Becoming Me, Becoming Us ir Becoming More. Tai jos istorija nuo vaikystės iki pažinties su Barack’u Obama, poros santykiai iki santuokos ir susituokus, ir, galiausiai, aštuoneri metai Pirmosios Ponios rolėje. Visas gyvenimas nuo vaikystės iki tos akimirkos, kai į Baltuosius rūmus įkelia koją Melania Trump.

 

 

170123-michelle-obama-getty-1160.jpg

 

Rašydama apie vaikystę, Michelle nemažai dėmesio skiria tėvams, broliui ir draugams. Pažintis su jos šaknimis, aplinka, kurioje augo, tėvų santykiais ir vertybėmis, kurios buvo jai skiepijamos ir leido jai tapti tuo, kuo ji yra dabar.

 

 


“There’s a lot I still don’t know about America, about life, about what the future might bring. But I do know myself. My father, Fraser, taught me to work hard, laugh often, and keep my word. My mother, Marian, showed me how to think for myself and to use my voice.”


 

Michelle visos knygos metu labai didelį akcentą deda santykiams su žmonėmis. Kas jie tokie, kokią įtaką jai padarė. Tik pradėjusi skaityti knygą, pagalvojau, kad labai daug dėmesio skiriama draugėms. Na, ar tikrai reikia tiek apie jas? Bet skaitydama toliau supratau, kad būtent tos draugės šeima, tėvas, kuris jau sukosi politikoje, padarė jai nemažą įtaką.

 

merlin_147447798_c755edc2-0026-42cc-b0ad-50c78a741115-articlelarge

Michelle Obama as a college student at Princeton

barack-obama-michelle-obama-love-story-romance-photos-02

Michelle Obama with Barack Obama

 

Fainiausia dalis prasideda tada, kai ji susipažįsta su Barack’u. Juokiausi balsu, nes kai pagalvoji, kuo jie tapo, tai jų pažinties istorija nereali. Ji, jau dirbanti advokatų kontoroje, uždirbanti karjeros moteris, pabaigusi Harvardą, paskiriama prižiūrėti į jų kontorą atvykusį naują praktikantą. Spėkit ką? 😀 Skaitai ir juokiesi iš jo bananų spalvos automobilio, nedidelio butuko, kuris jai, prabangą jau pažįstančiai, jau kiek prastokas. Gyvenimas pas jos tėvus, nakvynė jos viešbučio kambaryje, kol ji komandiruotėje. Nepagalvotum, kad jis taps vienos galingiausių pasaulio valstybių prezidentu.

 

 


“My annual reviews at work were solid. I was on track to become an equity partner at Sidley&Austin, probably before I hit thirty-two. It was everything I wanted – or so I was trying to convince myself.”


 

 

Becoming Us – kai jie tampa vyru ir žmona. Jau visa pasipiršimo istorija nereali 😀 Tuomet seka jo politinė karjera, jos du nėštumai, santuokinė krizė, karjeros ir šeimos derinimas, aukojimasis dėl to, ko neplanavo. Viskas aprašoma be galo atvirai, išjaučiant, neprabėgant. Paprasto vyro ir moters gyvenimas bei santykiai.

 


“In his devotion to his strong-willed mother, I saw a deep respect for women and their independence. Without needing to discuss it outright, I knew he could handle a partner who had her own passions and voice.”


 

Na ir žinoma, Becoming More – Amerikos prezidento žmona, Pirmoji Ponia. Kai nuotraukose visi juos matė besišypsančius, pasitikinčius savimi, o pasirodo, kad viskas ne taip, kaip atrodo. Aš ir taip ja žavėjausi, bet po šios knygos ji man dar didesnis autoritetas. Jos inicijuotos programos, skirtos vaikų sveiktai ir išsilavinimui. Pasinaudodama proga, ji kvietė vaikus pabendrauti su Justin Timberlake ir Beyonce, tiesiog tam, kad jie suprastų, jog viskas gyvenime yra įmanoma. Kaip blogai besimokančius vaikus vežė į Harvardą, kad jie pajaustų tą aplinką ir išsikeltų didesnius tikslus (po ko vaikų mokymosi rezultatai ženkliai pagerėjo). Jos pažintis su Nelsonu Mandela ir Anglijos karaliene. Ir daug daug įvairiausių patirčių, minčių, jausmų per tuos aštuonis metus, kai jie gyveno Baltuosiuose rūmuose.

 


“There is no handbook for incoming First Ladies of the United States. It’s not technically a job, nor is it an official government title. It comes with no salary and no spelled-out set of obligations. It’s a strange kind of sidecar to the presidency, a seat that by the time I came to it had already been occupied by more than forty-three different women, each of whom had done it in her own way.”


 

Jeigu mėgstat tokius serialus kaip “House of Cards” bei “Suits”, tai galėsit dar geriau įsijausti į aplinką, kurioje Michelle gyveno.

 


“It seemed that my clothes mattered more to people than anything I had to say. In London, I’d stepped offstage after having been moved to tears while speaking to the girls at the Elizabeth Garret Anderson School, only to learn that the first question directed to one of my staffers by a reporter covering the event had been “Who made her dress?””


 

Tad galiausiai, kodėl ši knyga tokia gera? Nes pagrindinė veikėja yra paprasta, bet tikra moteris. Kai apie jos gyvenimą norisi skaityti ir skaityti. Kai tikiu, kad knyga parašyta tariantis su viešųjų ryšių profesionalais, tačiau kupina įvairiausių išgyvenimų, o ne tik gražaus fasado. Nuostabu, kad knyga 426 puslapių, nes jeigu neskaitėte, tai jūsų laukia netrumpas malonumas. Aš jau spėjau pasiilgti šios knygos.

 


“Life was teaching me that progress and change happen slowly. Not in two years, four years, or even a lifetime. We were planting seeds of change, the fruit of which we might never see. We had to be patient.”


 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s