Gabija Grušaitė “Stasys Šaltoka: vieneri metai” – apie kitokį trisdešimtmetį nei aš


“Visur. Kažkur. Kitur. Norėčiau būti.”


 

Gabijos Grušaitės knyga “Stasys Šaltoka: vieneri metai” šiemet nominuota metų knygai. Nors Gabijos knygą stebiu jau nuo pat jos išleidimo, ją pagaliau nusipirkti paskatino būtent ši nominacija. Ar ji tikrai tokia puiki, kad mano vienmetė turi tikimybę vadintis metų knygos autore (ir tai tik antras jos romanas).

 

Ir aišku pati tema – 30-mečio krizė. Nežinau kaip jums, bet man ji buvo vožusi per galvą kaip reikalas. Tačiau kaip ir Vaivai Rykštaitei romane “Trisdešimt”, viskas ėmė ir per metus pasikeitė 😀

 

keptuve_cmyk-1100x619.jpg

Gabija Grušaitė/ Tomo Petreikio nuotrauka

 

Tačiau kai pradėjau skaityti, supratau, kad tai tikrai ne tai, ko aš tikėjausi. Ok, suprantu, kad knyga apie 30 – metį neturi būti filosofijos ar psichologijos apie vidinį pasaulį rinkinys. Bet common, aš tikrai norėjau daugiau. Tad kas gi man neįtiko:

 

Pats siužetas. Stasys gyvena Niujorke. Vaikinui iš Lietuvos tai didžiulis pasiekimas. Ir štai, jis viename iš išsvajotos Amerikos išsvajotų miestų. Bet jis nelaimingas (oh well). Pažįstamas Kenis (negražus ryžas savimyla) jam pasiūlo kartu važiuoti į Malaiziją. Ir jis išvažiuoja. Ten jis susipažįsta su rusu Aleksu ir visų trijų vyrų nuotykiai prasideda – aiškinasi korupcijos, žmogžudystės paslaptis, kuria dokumentiką Al Jazeera kanalui, gelbsti šuniukus, išgelbsti tarnaitę, patiria potvynį, daug geria ir pan. Viskas kaip kokiam keistam psichodeliniam filme. Gal, jeigu aš irgi būčiau išlėkus į Malaiziją (aš savo krizę pragyvenau Barsoj), šią istoriją pajausčiau labiau, bet man tiesiog buvo nuobodu.

 

Vienas Goodreads atsiliepimas man labai patiko. Tiksliai nepamenu, bet mintis apie tai, kad šis kūrinys praleido puikią progą tapti pasiklydusių gyvenime žmonių gidu. Aišku, patekiamos šiuolikinės realijos apie žmogaus gražų fasadą Instagrame ir tuštumą viduje. Bet ar tai kažkas wow? Ar tai kažkas esminio trisdešimtmečio gyvenime? Čia tikrai buvo proga pakapstyti kur kas giliau (o ne tik keliant klausimą: “- Kiaulės turi sielą? – susimąsto.”). Sutinku, Stasys iki trisdešimties pasiekė svajonę gyventi gražų gyvenimą Niujorke. Ir staiga tau tuoj 30, apsižvalgai, o pilnatvės jausmo lygiai nulis. Tave supa žmonės nuo kurių tau bloga. Nenori eiti iš namų, nes juose jautiesi kaip saugioj barikadų pusėj. Kokia prasmė? O kas toliau? Ir žinoma, tada ateina noras bėgti – į kitą šalį, ar santykius, ar darbą (čia jau pas kiekvieną savaip), bet esmė yra kažką kardinaliai keisti. Stasys viską meta ir išvyksta. Va nuo tada norisi kažkokios “kelionės viduje”, virsmo, šiek tiek filosofijos. O aš tik mačiau bičą, kuriam (atleiskit už žodyną, bet taip rašoma knygoje) viskas užpiso. Man labai norėjosi tiesiog gerai spirti jam į užpakalį, kad nustotų malti šūdą.

 

 


“Viską meti ir išvažiuoji ne todėl, kad pagaliau sukaupi drąsą sekti paskui seilėtas svajones, o todėl, kad staiga supranti, kad svajonės, kuriomis iki šiol tikėjai ir puoselėjai, – niekur neveda.”


 

 

Rašymo stilius. O dievai, tikrai, aš pati iš Vilniaus (kaip mano viena grupiokė sakė, tai labai jaučiasi iš slengo :D), tad žodynas su slengu, anglicizmais, keiksmažodžiais ar pan. man tikrai netrukdo. Jeigu tai tinka veikėjui, knygos išpildymui, fainai, bet čia visko buvo tiesiog per daug. Kas antras sakinys baigiasi angliškai arba skliaustuose numesta ciniška replika: “Žodžiu, Malaizija is not winning any popularity competition over here.” Ties knygos viduriu mane tai pradėjo labai veikti… Subtilumo, daugiau subtilumo norėtųsi šiam tekstui. Kartais labai plona linija skiria sveiką sarkazmą nuo nesąmonės…

 

Ženkliai per daug informacijos apie brand’us, vyno rūšis, thai patiekalų pavadinimus, krištolo pavadinimus, politiką, geografiją ir t.t. Visą laiką lydėjo toks jausmas, kad autorė bando sukišti viską, ką žino. Kaip mano mamos pažįstama, kalbėdama apie kaimyną trimis sakiniais sugeba papasakoti jo visą istoriją nuo gimimo iki šių dienų, nors tik norėjo pasakyti, kad kaimyno šuo per garsiai loja.

 

Pastebėjau, kad ši knyga pilkos spalvos nepalieka, juoda arba balta, labai patinka arba visiška nesąmonė. Puiku vien tai, kad ji sukelia norą ginčytis ar diskutuoti, o ne palieka abejingą. Hipsteriams turėtų patikti, o aš, matyt, jau per sena 😀

 

 


“Jaučiuosi mirtingas. Pažeidžiamas. Gal būtent to ir trūko, kad galėčiau iki galo mėgautis gyvenimu. Suvokimo, jog laikas nėra begalinis, kad kažkada, geriau vėliau nei anksčiau, viskas nuslys į nežinią. Galbūt tik suvokus, kiek nedaug dienų, metų, mėnesių liko, pagaliau gali pradėti mėgautis gyvenimu, o ne mintimis veržtis į neaiškią ateitį ir vis kažko laukti. Sėkmės. Meilės. Išsipildymo. Dangiškos manos. Šlovės valandos.”


 

 

 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s