Nora Ikstena “Motinos pienas” – pamilau iš pirmo žvilgsnio

 


“Jos čia nebuvo, bet ji čia buvo. Aš įsibridau į vandenį iki kulkšnelių. Šiltas kaip pienas, girdėjau motiną tariant…”


 

Viršelis!!! Pirmiausiai, tai viršelis, kurį pamilau. Esu girdėjusi ir mačiusi Instagrame, kad kažkam šis viršelis negražus, net šlykštus… Negaliu to suvokti! Kaip? Palyginau su latvišku bei anglišku leidimu, tai mūsiškis vienareikšmiškai visus “apdėjo”! Mintis, spalvos, subtilumas! Žodžiu, nebesiplėsiu, manau, kad supratot mano susižavėjimą.

 

27254101.jpg37554380.jpg

knygos viršeliai latvių bei anglų kalbomis

 

Ir ilgai galvojau, ar ši knyga man padarė didesnę įtaką, nes esu mama? Gal nereikia čia kišti to motiniškumo, nes jam čia ne vieta? Gal ne apie tai čia viskas? Bet visgi liksiu prie minties ir jausmo, kad taip neįsileisčiau šios knygos, jei ji būtų išversta dar prieš gimstant sūnui. Dar prieš pajuntant, ką reiškia krūtimi maitinti naują gyvybę.

 


“Kaip keista yra būti šitaip atplėštam. Nuo kažko natūralaus, tauraus, gražaus ir šimtmečiais šlovinto. Motina maitina vaiką. Jos veidas nutviekstas šviesos, akys žvelgia į Dievo suteiktą stebuklą, įgulusį į jos rankas. Vaiko akys – jos žiūri į ją bejėgiškai ir patikliai, gamtos balsai susipynę, pienas, plūstantis iš motinos krūties, yra gyvybės vanduo, kurį geria vaikas, o saitas tarp jų – amžinas ir nemarus.”


 

Istorija pasakoja apie tris moterų kartas – mamą, dukrą ir mamos mamą. Būtent taip mergaitė vadina savo močiutę. Tarsi rašytoja nori išlaikyti žodį MOTINA. Veiksmas vyksta Latvijoje (šiek tiek Leningrade) 1969 – 1989 m. Šalis valdoma Sovietų. Ne tik šalis. Žmonių likimai taip pat.

 


“Gatvių sankryžoje sveikindamas stovi jis – granitinis Vladimiras Iljičius Leninas, kuris privirė karčios košės, o ją priverstiniu būdu jau daugiau nei pusę šimtmečio tenka kabinti tūkstančiams.”


 

Viskas pasakojama motinos ir dukters akimis. Įterpiant ir motinos motinos prisiminimus. Gimimas, štai nuo ko viskas prasideda. Motinos pienas, kurio dukrai netenka ragauti, nes motina keletui dienų pabėga, kad nereikėtų naujagimio žindyti. Kodėl? Tik pradėjus skaityti, pajaučiu priešiškumą motinai. Iškart puolu galvoti, kad ji nemyli savo vaiko; bus istorija apie motiną asocialę ar pan. Bet skaitant toliau, ima aiškėti viso to priežastys. Taip ir pinasi istorija.

 

1000x620-970x601.jpg

autorė Nora Ikstena

 

Laisvė. Laisvė būti. Laisvė būti savimi. Ar nebūti? Kai iš motinos atimtas gyvenimas, toks, koks leistų jai bent išgyventi tą Sovietinę nesąmonę. O tai atima iš vaiko galimybę žįsti.

 


“Stiklinė pieno. Stiklinė šilto pieno, vos apsitraukusio plonyčiu greimu. Pieniška sriuba. Pieno kisielius. Tai sunkiausi mano mokyklos laikų išbandymai. Kaimo mokyklos pienas buvo privalomas. Jį reikėjo gerti, kad augtum svaikas ir stiprus. Aš nekenčiau pieno, visko, kas su juo susiję.”


 

Gal reaguoju kiek asmeniškai, bet žindydama supratau, kiek daug savęs atiduodi savo vaikui. Ir ne tik fiziškai. Bet kaskart atiduodi savęs energetiškai, emociškai. Visada stengiausi ir stengiuosi šalia vaiko spinduliuoti tik ramybę ir ją perduoti jam. Kai skaičiau, supratau, kad motina negalėjo to duoti savo vaikui. Vietoj to būtų tik skausmas, širdgėla ir didžiulė neteisybė.

 

Nemažai simbolikos, kuri perlieja prasmingu tekstu per širdį. Būtent todėl taip pamilau šią knygą. Ji kupina kažkokios nenusakomos nuotaikos, kuri apgaubia skaitant ir nenori paleisti. Sovietinis jungas, kuris atėmė iš žmogaus elementarų norą džiaugtis gyvenimo smulkmenomis, visą romaną padengia pilka spalva. Tačiau vis jauti, kad išlenda saulė – dukters laikas su motinos motina ir mamos patėviu, nauji atradimai mokykloje, besąlygiškas rūpestis ir meilė mamai, mamos draugė Jesė. Ir artėjanti laisvės nuojauta.

 


“Išeik į lauką, mama, į gyvenimą, kuris tik prasidės! Visa kita buvo tik netikęs prologas, kuriame dalyvavo tik kai kurie, bet dabar viskas bus kitaip, ir laisvė, mama, laisvė nėra vergystė.”


 

Knygoje taip pat matyti du požiūrio taškai į suteiktas gyvenimo galimybes – mamos, kuri žino, kas yra laisvė, ir dukters, kuri dar nesupranta, kad gyvenimas buvo ir gali būti kitoks.

Ši knyga patiks tiems, kam patinka Marinos Stepnovos “Lazario moterys” arba Antano Sutkaus fotografija. Aš tiesiog kaifavau!

 

Kas dar nežinote, tai autorė Nora Ikstena atvyksta į šių metų Knygų mugę. Tai klausimų tikriausiai nekyla, kas stovės prie jos eilėje 😀

 


“Ji suėmė mano rankas ir panardino jose veidą. Tada ėmė bučiuoti man rankas ir tyliai kartojo – gyvenk atmerktom akim, gyvenk atmerktom akim…”


 

Gero, LABAI gero skaitymo!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s