Virginija Kulvinskaitė “kai aš buvau malalietka” – knyga, kuri tiesiog nubloškia laiku atgal

Pirmiausiai, tai ši knyga buvo tikra atgaiva knygų pasaulyje. Kažkas kitokio, labai atviro ir kartu taip atpažįstamo. Juk didžiausias malonumas ir būna tada, kai skaitydamas gali lengviau susitapatinti su veikėju, atpažinti aplinką, kurioje vyksta veiksmas (o dar kai tai gimtasis Vilnius, tai išvis be žodžių!). Ir apskritai, dešimto dešimtmečio realijos nubloškė laiku atgal ir sukėlė tokį lengvą katarsį prisimenant 😀

 

Ne, mes su autore nesam vienmetės. Mus skiria 4 metai. Tačiau mano vyresnė sesė beveik tų pačių metų gimimo ir dar studijavo VU filologyne (tik anglų, o ne lietuvių kalbą), tad dalis knygoje aprašomų patirčių pažįstamos ir per mano sesers aplinką.

 


52945552_10211782527593321_3144626319413739520_n.jpg

kai buvom malalietkos/ asmeninis archyvas 😀 

 

Kaip rašoma knygos nugarėlėje, autorė Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, kritikė, rašytoja, gimusi Vilniuje 1983 m. Tai antroji jos knyga. Pirmoji – eilėraščių rinkinys “Antrininkė”. Man prieš tai neteko susipažinti su jos kūryba ar kitaip girdėti apie ją, tad tikiu, kad ši jos knyga leis plačiai paskleisti žinią tarp tokio tipo knygų mylėtojų. Ji super (t.y. hyper super atvira), nevaidina ir nesistengia net vaidinti mandagios ar dvasingos. Tad ši jos knyga kaip vandens gurkšnis ištroškusiam mandagios literatūros pasaulyje.

 


virginijos-kulvinskytes-knygos-kai-as-buvau-malalietka-pristatymas-5c72790e12006.jpg

autorė Virginija Kulvinskaitė/ Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.

Interviu su autore iš nuotraukoje užfiksuoto knygos pristatymo čia.


 

 

Pasiskaičiau interviu su autore ir pasirodo, kad visos šios knygos istorijos nebūtinai nutiko jai, nebūtinai tikros. Šią knygą ji rašė paraleliai su savo disertacija, tad šalia rimtumo ir griežtų normų ji leido sau rašyti tai, ką nori ir kaip nori. Keiksmažodžiai, grupinis seksas, narkotikai, abortas – viskas labai natūraliai tiko šiai knygai. Ir ne jei tai tikrai nebuvo jūsų dešimto dešimtmečio tūsų dalis, vis tiek tai labai natūraliai susiskaitys su kitomis vilnietiškomis realijomis.

 


“tiesa, iš pradžių galvojau pasakoti apie reiveių subkultūros 10 dešimtmečio lietuvoje atvejį, tačiau sudvejojau. nors ši subkultūra tuo metu buvo suvokiama kaip opozcija urlaganų ir turginių diktatui, jai priklausyti iš esmės galėjo tik pasiturintys paaugliai, kurių tėvai įstengdavo nupirkti lenarus, pūkinė ryškiaspalvę striukę, dryžuotą nykštuko kepuraitę, martensus ir, visų svarbiausia, rolikus. pavyzdžiui, aš turėjau šūdinus rolikus ir kaskart, kai važinėdavomės prie saliamos, bijodavau, kad pasigirs krizenimas ir replikos “kaimas važiuoja”.”


 

 

Man artimiausia buvo Vilniaus kiemų nerašytų taisyklių, reivo tūsų bei kioskelių linija. Tikriausiai kiekvienas miestas turėjo ar turi savo gyvenamųjų rajonų išskirtinumus, bet Vilniaus Krasnūcha tai jau be žodžių karalienė 😀 Pati gyvenau Viršūluose ir kaip vaikas nebuvau įsitraukusi į kiemo chebrų razborkes (o jų tikrai buvo 😀 Pastoviai girdėdavau pro balkoną, kai susistumdžius bičas jau vienas ir kitas skambina Lioškai, Vankai, Sierui ar kitam pastiprinimui 😀 O kur dar skameikos reikalai 😀 ) Bet jau kaip Tėve Mūsų būdavo taisyklė neit į kitus kiemus, jei tavęs nekvietė. Kuo tai pasibaigia, aš irgi nežinau. Bet kartą, kai vėlai vakare ėjau namo pro bromą tarp namų (jau buvau savo kieme), joje sėdintys bičai gėrė alų. Vienas jų nusprendė prisikabinti, bet tada kitas jam pasakė: “Nelįsk, čia sava.” Tai kai kietumo tada jaučiausi 😀 Na ir kaip gali nejausti kaifo skaitant apie tai.

 

 


“…apskritai eiti į svetimus kiemus buvo tas pats, kas eiti į svečius: eini, tik jei kviečia…”


 

 

Arba kioskeliai… Kioskelių eilė prie “Mados”. Pamenu, eidavom šiaip paspoksoti į kramtomas gumas “Love is…” (arba, nepamenu kaip vadinosi, bet tą kramtomą, kur prakandus būdavo super rūgštu), paprigunčikus, “Sega” žaidimų kasetes ir t.t. Arba stotelėj prie Spaudos rūmų eidavau pirkti kasečių – mano topas buvo Vanessa-Mae ir SEL (mamai kažkodėl I ar II “Balių” pirkau) 😀 O dar kai už sutaupytus (o gal padovanotus) pinigus iš kioskelio nusipirkau nešiojamą kasečių grotuvą, tai laimės buvo pilnos kelnės. Tik po poros dienų dėjausi su juo ant asfalto 😀 Grojo, bet atrodė kaip su tarka pervažiuotas 😀 O kur dar “Profsąjungų rūmai” ant Taurakalnio… Teko ir kino salėje ten pabuvoti… “Misija neįmanoma” 😀

 

Akademinis pasaulis jau iš mano sesės aplinkos. Pačiai teko patirti VU akademinės visuomenės pasikėlimą, bet aš mokiausi Saulėtekyje, tad ne tas. Va sesuo bent džiaugėsi gražiaisiais Centriniais rūmais ir pietumis tame pačiame “Morge”.

 

Sakykim taip – aš vertinu šią kngą kaip skaitytoja. Kokia jos literatūrinė vertė, lai ginčijasi profesionalai. Bet visą knygą manęs nepaleido klausimas, kaip knyga bus vertinama dėl to, kad ją tokiu atviru leksikonu parašė moters. Ir pasirodo, kad pati autorė kelia šiuos klausimus. Labai dažnai vyrui tokio pobūdžio kūryba atleistina ar net aukštai vertinama, bet moteriai tai vulgaru. Tačiau po šios iškart paėmiau į rankas nemažiau atvirą Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą “Praeis”. Tad jei šios dvi knygos būtų žmonės, tai jos būtų bičas ir pana 😀 Įdomu bus pastebėti šių dviejų knygų vertinimus vien iš lytiškumo pusės.

 


“”manote, jūs labai jauna?” – paklausė ginekologė. spėju, jai greit bus šešiasdešimt, tradicinė vyresnio amžiaus dažyta blondinė ryškiu makiažu. “laikas greitai eina, net nepastebėsite, ir bus per vėlu. beje, kiek jums?” sumurmėjau, kad greit trisdešimt penkeri, ir pasistengiau nusišypsoti kuo nuoširdžiau, nes nebeturiu ką atsakyti į vaikų klausimą. jei būčiau nuoširdi, o tai šiuo atveju būtų labai kvailas pasirinkimas, sakyčiau, kad pati esu dar vaikas. tačiau tą kartą įsitikinau, kad nuoširdumas vien tik negandas užtraukia, ypač kalbant apie vaikus. trisdešimt penkerių metų vyras, teigiantis, kad vaikams dar nesubrendęs, gali būti suprastas, net palaikytas itin atsakingu, o moteris – niekada. ypač jei bandai tai aiškinti vyresnio amžiaus moteriai, iš principo nenorinčiai pripažinti kitoms teisės gyventi kitaip, nei ji pati kažkada gyveno. tarsi įsižeidusi, jog nusprendžiau vaikų temos nebeplėtoti, ginekologė šiurkščiai įgrūdo makšties skėtiklį ir išplėtė jį…”


 

Tad ką, ar aš ją rekomenduoju? Vienareikšmiškai 😀 Ir ne tik dėl juokingų vietų. Joje nemažai nostalgijos, realumo, tikrumo. Net sunku įvardinti tą jausmą, bet va būna dėl daug ko nesi tikras, kasdien keli klausimus, kažko mokaisi, kažką sužinai naujo ir tikrai nuo to pavargsti. O čia tokia knyga, kurią paimi, skaitai, ir viskas taip aišku, taip pažįstama, be jokių dirbtinumų ar pagražinimų, kad tiesiog tame pailsi. Nežinau ar aiškiai aš čia, bet va taip kažkaip man 🙂 

 


“…įsivaizdavau, kad pamažu tirpstu, lašu pro tarpus tarp lentų į žalsvai mėlyną, beprotiškai gražų vandenį.”


 

Gero skaitymo  

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s