Marius Povilas Elijas Martynenko “Praeis” – apie gyvenimą be filtrų ir cenzūros – tokį, koks jis yra


“Kaip man pasisekė! Gyvenu tuo metu, kai kiekvienas nori būti kažkuo. Šioje epochoje visi veikia, daro, stengiasi. Aš norėčiau pabūti niekuo. Bent trumpam.”


 

Tikriausiai duodu pirmąją vietą šiai knygai už dėmesį, kurio susilaukiau socialiniuose tinkluose. Po mano įkeltų citatų gavau begalę žinučių su klausimu, ką aš čia skaitau ir su atsakymu po to: “Noriu!” Ir susimąstai tada, kad tokių tekstų labai trūksta ir labai norisi – atvirų, taiklių, kiek sarkastiškų, bet teisingų.

Tai antroji autoriaus knyga. Su pirmąja man neteko susipažinti. Kaip ir su pačiu autoriumi. Pamačiau jį per knygų pristatymą. Gal net labiau išgirdau, nes jis skaitė vieną iš savo knygos ištraukų. Kai dėjo su visa energija, ekspresija, keiksmažodžiais, tai salėje girdėjosi ant žemės nukritusių žandikaulių garsas 😀 Tad po šios knygos galiu drąsiai pasakyti, kad kai manęs klaus su kuo iš žmonių apskritai norėtum išgerti kavos ir pakalbėti apie gyvenimą, tai būtų Martynenko.

 


DSC_3366.jpg

Gedimino Kajėno nuotrauka

 

Autorių aprašysiu taip, kaip aprašyta šioje jo knygoje – 26 metai, 58 kilogramai, 168 centimetrai. Aktorius, dramaturgas, poetas, (ex)barmenas, įgarsintojas, tinklaraštininkas. Mėgstamiausias užsiėmimas laisvalaikiu – išlikti. Ir svarbiausia – autorius tikisi, kad skaitydami šią knygą patirsite malonių ir/ ar prasmingų akimirkų. Aš patyriau ir prasmės, ir malonumo.

 


“Vaikai, matydami spektaklius, kur kas dažniau bando demaskuoti aktorius, dekonstruoti kuriamą pasirodymo ar spektaklio tikrovę. Galbūt idealizuoju praeitį, bet rodos, kad anksčiau aš ir mano bendraamžai tikrai norėdavome patikėti pasaka ar spektakliu. Dabar vertingesnis yra žmogaus gebėjimas atmesti didžiąją dalį jį kasdien atakuojančios informacijos. Nežinia savaime tampa jėga.”


 

Kaip ir kiekviena knyga, taip ir ši, pas mane turi ateiti tinkamu metu. Kadangi prieš tai buvau perskaičiusi taip pat atvirą, kasdienės leksikos nestokojančią knygą, tai pamaniau, kad lai išlieka stilistinė tąsa.

Nuo pirmųjų puslapių pasijutau kaip monospektaklyje. Teatre, kur ant scenos esantis aktorius lieja viską, ką galvoja apie aplinkinį pasaulį. Atvirumas čia net per švelnus žodis. Prisiminiau mokyklos laikus ir teksto interpretaciją, kai pagal dažniausiai tekste minimą žodį ar būdvardį reikėdavo nusakyti teksto nuotaiką. Tad šioje knygoje tai būtų žodis bybys (neskaičiavau, bet paskaitę tiesiog suprasit 😀 ).

 


“Ar iš tikrųjų svarbu, kad ištartas žodis kur nors įsiskverbs, į kieno nors klausą, tartum bybys dziundzėn?”


 

Pirmieji puslapiai vertėsi vienas po kito. Braukiausi ir prasmingas, ir juokingas (net labai juokingas) vietas. Tačiau dar neįpusėjus jau pavargau nuo visų “bybių”, “masturbacijų” ir pan. Tikriausiai nebūtų pakitusi norimos išsakyti minties esmė, jei bent kas antrame sakinyje tų bybių būtų mažiau 😀 Jautėsi autoriaus minčių, praskiestų interneto platybių faktais, srautas. Informacija iš delfių, minučių, mamyčių forumų ir pan. Net atradau seną personalistų anekdotą apie CV ir asmenines savybes, kuris tekste atrodo tarsi autoriaus mintis. Išsigandau, kad štai ir baigėsi visa knygos euforija.

 


“Visi mes turime nuo 35 iki 37 raukšlių aplink savo šiknaskylę. Keista ne tai, bet faktas, kad kažkam parūpo jas suskaičiuoti.”


 

Bet kai “nukrito” lūkesčiai, tekstas pradėjo gerėti. Atsirado daugiau prasmės ir gylio. Labai žaviuosi tuo, kad už tiesmukos teksto formos jaučiasi autoriaus vertybės. Net kalbėdamas apie narkotikų vartojimą, kažkada sukeltą gaisrą (pamenu pamenu aš tą nutikimą 😀 ) ar patirtą gėdą, jis taip fainai ir žmogiškai pripažįsta savo klaidas, kad tame nėra nieko kieto ir niekada nebus. Pagalvojau, kad jei knygą skaitytų paauglys, įžvelgtų nemažai pamokančių dalykų.

 


“Kūniškas suartėjimas (man) dažniausiai yra intensyviausias fizinis, psichinis, emocinis ir dvasinis aktas. Du asmenys teigia vienas kitam – dvasia, kūnu, protu ir jausmais esu tavo. Visais šiais dalykais taip pat priimu tave. <…> Galop supratau, kad man mylimoji labiausiai patinka kaip ir kava, kurią mėgstu – be svetimo bybio joje.”


 

Dabar rašydama net nežinau, kaip reikės šiai apžvalgai atrinkti citatas, nes pasibraukiau beveik kiekviename puslapyje po išminties perlą. Bet tikiu, kad bus nemažai tokių, kuriems ši knyga nepatiks. Gal dėl keiksmažodžių, gal dėl požiūrio, bet juk toks ir yra gyvenimas, tiesiog aprašytas be filtrų, be “ai, čia biškį per žostkai” ir pan.

Įdomu, kiek knygoje yra vidinio Martynenko ir vaidmenų, kuriais jis gyvena prieš spektaklį. Dar vaikystėje nemažai laiko praleisdavau lakstydama teatro koridoriais. O studijuodama buvau apsupta menininkų. Tai atskiras pasaulis, kuris knygoje labai jaučiamas. Man jis patinka. Man jo kartais norisi. Ne visada, nes jame daugiau depresyvių jausmų nei optimizmo, bet su saiku tai labai maloniai susikaito. Man labai patiko.

 


“Atlikdamas ar rašydamas bet kurį kūrinį, aš slapčia tikiuosi, kad būsiu pertrauktas paties aukščiausiojo. Jis tars: “Va, ble! Malačius! Tiesą pasakei. Pirmąsyk gyvenime nebepisi proto!” Bet kol kas tai neatsitiko. Tai reiškia, kad nieko doro nepasakiau arba jis vis dar klausosi.”


 

Geros skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s