Tomas Venclova “Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey” – viena labiausiai praturtinusių biografijų

Rašydama apie šią knygą tikriausiai pradėsiu nuo Ievos ir Adomo, tačiau ji man sukėlė labai daug minčių ir įžvalgų. Ir apskritai labai praturtino.

 

Tikriausiai niekada nebuvau labai jautri poezijai. Gal kažkada paauglystėje ir bandžiau parimuoti kelis posmelius. Apskritai, visada maniau, kad poeziją gali kurti bet kas, kas geba rimuoti ir gražiai sudėlioti jausmus ir vaizdus. Tačiau paskaičius šią Tomo Venclovos biografiją, supratau, kodėl poetai gauna Nobelio literatūros premiją. Visi jambai, chorėjai ir pan., gebėjimas aktualias socialines problemas perteikti per pvz. graikų mitus. O kur dar eilės, kurios, pasak garsios rusų poetės Anos Achmatovos, turi kažkokios neperprantamos paslapties. Visas poeto apsiskaitymas ir inteligencija gali tilpti į kelis posmelius arba ilgiausią poemą. O dar vertimai į kitą kalbą, kurios skambesys jau kitas, perkeltinė žodžio reikšmė galima tik toje kalboje ir išversti tiesiog pažodžiui tu nebegali. Tad taip, apie poeziją aš galvosiu jau kiek kitaip.

 


“Tai buvo mano pirmas didesnis literatūrinis projektas ir kibau į darbą kuo rimčiausiai. Achmatovos kūrybą mokėjau atmintinai ir verčiau ją klaidžiodamas Vilniaus gatvėmis, stengdamasis suderinti poezijos eigą su žingsnių ritmu. Baigęs pirmą eilėraštį, pasukau į vieną Užupio kiemelį ir buvau apdovanotas neįtikėtinai gražiu Vilniaus bokštų vaizdu, iki tol neregėtu. Tai viena įsimintiniausių mano gyvenimo akimirkų.”


 

Kitas mane prajuokinęs dalykas buvo tai, kad paėmusi šią knygą iš bibliotekos iškart su šeima važiavau į kaimą. Na ir nufotografavau šią knygą kaimo fone. Man kažkaip Tomo Venclovos grįžimas gyventi į Lietuvą siejosi su lietuvišku kaimu. Perskaičiusi knygą supratau, kad jis iki kaulų smegenų miestietis ir net nelabai vertino poetų, kurie rašė/ rašo apie kaimo, laukų ar miškų grožį 😀

 

Apskritai apie Tomą Venclovą žinojau, bet niekada nesekiau nei jo veiklos, nei buvau gerai įsigilinusi į jo gyvenimo posūkius. Tik po jo ir jo žmonos interviu laidai “Stilius” labiau susidomėjau jų gyvenimu.

 

Kas nežino, tai Tomas Venclova (1937 m.) yra vienas iškiliausių ir įtakingiausių lietuvių intelektualų pasaulyje. Poetas, vertėjas, publicistas. Ilgą laiką gyvenęs JAV, ten dėstęs Berklio ir Jeilio universitetuose bei įgijęs daktaro laipsnį. Gimė Klaipėdoje, gyveno Kaune, Vilniuje, Maskvoje bei JAV miestuose. Tomas Venclova išskirtinė asmenybė ir tuo, kad buvo aršus sovietinės sistemos niekintojas, kai tuo tarpu jo tėvas, Antanas Venclova (rašytojas, poetas) buvo prisiekęs komunistas, Stalino režimo šalininkas, todėl prieš vokiečių okupaciją užėmė Švietimo ministro, o po karo – Rašytojų sąjungos pirmininko pareigas.

 


“Man sunku ir skaudu apie tai kalbėti. Tėvas buvo anaiptol ne vienintelis rašytojas, tuo metu pritaręs komunistinei ideologijai. Be to, manau, jis tai darė nuoširdžiau negu dažnas. Dauguma (nors ne visi) prisitaikė ir pataikavo vien iš baimės, o jis kairiąją pasaulėžiūrą pasirinko Smetonos laikais (kai tam reikėjo tam tikros drąsos). Kaip apie tai jau kalbėjome, man susidarydavo įspūdis, kad jis bandė įtikinti save, jog iš esmės sistema teisinga – galų gale jo tėvynei tai išeisią į gerą. Žinoma, metai po metų reikėjo vis labiau apgaudinėti save.”


 

Knygoje rasite visą poeto geografinį kelią, kuris išties įdomus. Skaitydama apie jo gyvenimą Vilniuje vis bandžiau atsekti, kurgi jis gyveno? Būtų taip įdomu pavaikščioti bent aplink tą namą. Ir pasirodo, kad tą namą visą savo gyvenimą pravažiuodavau keliaudama į senamiestį. Pamėnkalnio g. 34 ir vingiuoti laiptai vedantys į dviejų aukštų nedidelį namuką. Kas esate iš Vilniaus, tikiu, bent kartą atkreipėt dėmesį į tą namą. Dabar tai Venclovų namai-muziejus, kuriuose kiekvieną darbo dieną galite apsilankyti nemokamai. Šokau bėgau lėkiau, nes labai norėjau iš knygos puslapių realiai nusikelti į jų kambarius. Juk nerealu turėti tokią galimybę, tiesa? Be galo malonus personalas, kuris papasakojo, aprodė visus kampus, skaitė rašytus laiškus.

 


59751179_10212026462771548_406870859064541184_n59454581_10212026461571518_6863434374109462528_n59811477_10212026459491466_1596351511841996800_n59305991_10212026453171308_8763268287971721216_n59418918_10212026452931302_280299920903110656_n


 

Keletas įdomių faktų iš apsilankymo muziejuje:

 

Kaba Tomo Venclovos portretas (nuotraukoje apačioje, paveikslas kairiau), kurį tapė jo bičiulis Olegas Prokofjevas. Taip, pavardė ne sutapimas, tai garsiojo rusų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo sūnus. Tikiu, kad jo vertė su kiekviena diena auga.

 


59548467_10212026462531542_1970882383859154944_n.jpg


 

Ar žinote tą skverelį tarp Rašytojų sąjungos ir PC Gedimino 9? Man visada buvo jausmas, kad ta erdvė kažkam buvo skirta. Tokia neišnaudota niša. Tai pasirodo, kad taip ir buvo. Joje, dar sovietmečiu, turėjo stovėti Tomo Venclovos tėvui, Rašytojų sąjungos pirmininkui, skirta skulptūra. Venclovų namų-muziejaus personalas šią skulptūrą atrado sandėliuose šalia Vilniaus oro uosto. Pajuokavau, kad gali gi atsivežti ir kieme pastatyti. Gidė juokėsi, kad skulptūra tokio dydžio, kad po tokio akibrokšto juos tikrai uždarytų. Na nepamirškime, kad Antanas Venclova buvo komunistas, tad norinčių išnaikinti viską, kas bent kiek susiję su tuo laikotarpiu, netrūksta.

 


59707672_10212026457291411_4222730412847267840_n59659537_10212026454611344_5270603296636141568_n59353378_10212026454811349_2963435371616010240_n


 

Šalia komunistinės veiklos Antanas Venclova padarė ir istoriškai bei kultūriškai svarbių darbų. Vienas jų yra Tomo Mano namelio Nidoje išsaugojimas. Tomas Manas Nidoje buvo apsistojęs gan trumpai. Kaip sovietų nepageidaujama persona, jis išvyko iš šalies ir gyveno Šveicarijoje. Tuo tarpu Antanas Venclova buvo režimui ištikimas žmogus, tad tokiems buvo leista nemažai keliauti ir už Sovietų Sąjungos ribų. Būtent per vieną šių kelionių jis susipažino su Tomu Manu ir pakvietė jį vėl apsilankyti Lietuvoje. Kadangi jo namelis Nidoje buvo paverstas sandėliu, Antanas Venclova iniciavo, kad namelis būtų atnaujintas ir pritaikytas svečiui grįžti. Deja, to jis padaryti nespėjo, nes netrukus mirė. Bet šiandien Nidoje mes galime aplankyti 1930–1932 m. vasarą ten kūrusio Tomo Mano muziejų.

 

Venclovų namas buvo pastatytas 1938 metais. Šį namą savo šeimai pastatė tarpukariu garsus gydytojas Antonio Kekšt (tokia pavardė atrasta archyvuose). Deja, jis buvo ištremtas ir šiuo namu pasidžiaugė vos kelis metus.

 

Antrasis namo aukštas nepriklausė Venclovų šeimai. Jame gyveno ar tai saugumietis, ar tai kažkoks komunistų partijos narys, su kuriuo šeima ne itin bičiuliavosi.

 


 

Taip, Tomas Venclova daug skaitė, daug patyrė, keliavo, dėstė. O kur dar istorija su dabartine mylima žmona Tania, kurią po ilgų pažinties ir susirašinėjimo metų susirado ir pagaliau vedė. Vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų, ne kartą apklaustas KGB su rizika būti suimtas ir dar daug įdomių istorijų, kurias jis klausimų atsakymų forma pasakoja bičiulei, amerikiečių poetei, literatūros kritikei, vertėjai Ellen Hinsey (nes tik puikiai išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus galėjo taip meistriškai dėlioti klausimus). Bet dar įdomiau yra jo gyvenime sutiktos spalvingos, išsilavinusios, inteligentiškos ir didžiulę įtaką istoriniame kontekste padariusios asmenybės – Ana Achmatova, Borisas Pasternakas, Josifas Brodskis, Česlovas Milošas, Valdas Adamkus (jie susipažino Čikagoje, kai apie jo prezidentavimą net minties negalėjo niekam kilti) ir taip tik kelios plačiajai visuomenei žinomos pavardės. Kai skaičiau, įsivaizdavau, kad neblogi pokalbiai turėjo vykti tokiems intelektualams susitikus (kad ir su nemažais kiekiais vyno ar degtinės 😀 ).

 

 


“1959 metais Vilniuje buvo atidaryta lyg ir moderni kavinė “Neringa”. Ji virto tikros ir apsimestinės bohemos girdykla (ją pamėgo Brodskis ir parašė eilėraštį, dabar išspausdintą “Neringos” valgiaraštyje).”


 

 

Dar dabar gėda prisiminus istoriją apie lietuvių kilmės lenkų rašytoją (arba lenkų kilmės lietuvių rašytoją, čia jau kaip su Adomu Mickevičiumi 😀 ), Nobelio literatūros premijos laureatą Česlovą Milošą. Po jo mirties 2004 metais kaip tik atlikinėjau praktiką vienoje didžiausių renginių organizavimo įmonių Lietuvoje. Tuo metu jų prodiusavimo skyriuje dirbusi kolegė dirbo ties Česlovo Milošo biografinio filmo kūrimu (dabar tai vienas geresnių jo biografinių filmų). Tada nežinojau ir nesidomėjau kas jis toks, tad tik pamaniau, kad prodiuserė lenkė, todėl ir susigalvojo apie “kažkokį” lenką filmą susukti. 😀 Nu, kaimas aš visai buvau, ką? 😀 Dabar ruošiuosi susirasti to filmo DVD ir skaniai sužiūrėti 🙂

 

 

Tad tikrai, jeigu norit didžiuliais, tiesiog super didžiuliais žingsniais patobulėti istoriškai, susipažinti su išskirtiniu intelektualų gyvenimu ir kūryba, tai ši knyga tiesiog sukurta tam. Man ji davė dar ir tai, kad panorau skaityti daugiau apie knygoje minimas asmenybes, Vilnių (Tomas Venclova yra parašęs 3 knygas apie Vilnių, tad jos jau mano wishlist’e ), tarpukarį ir Pasaulinių karų fone vykusius įvykius, Paryžiuje gyvenusius emigrantus, žydus Vilniuje ir pan.

 

 

Jau nusimačiau knygas iš savo knygų lentynos, kurias skaitysiu toliau. Ir tikrai nerealu “diskutuoti” su knygomis, kai vienos informacija persipina su kitoje esančia. Pavyzdžiui dabar skaitau knygą “Knygų gelbėtojai Vilniaus gete”. Joje rašoma apie Vilniaus YIVO centre buvusį Teodoro Herclio – žydų valstybingumo pranašo ir iniciatoriaus, sionizmo tėvo – dienoraštį. Pasirodo, kad 1903 m., visai prieš savo mirtį, jis lankėsi Vilniuje. Būtent 95 – ųjų jo apsilankymo Vilniuje metinių proga ant namo Liejyklos g. 3 / Šv. Ignoto g. 1 buvo atidengta memorialinė lenta, kurios iniciatorius buvo publicistas Pranas Morkus. Kodėl aš apie tai rašau? Ogi todėl, kad Pranas Morkus buvo Tomo Venclovos geras bičiulis ir savo studijų metais jie iniciavo nemažai literatūrinių veiklų. Tokiais atvejais aš jaučiuosi išties apsiskaičiusi.

 

 


59394791_10212026453451315_7888819195683536896_n.jpg


 

 

Ir jeigu Tu skaitai šį mano sakinį, vadinasi, kad perskaitei šią ilgą mano litaniją 😀 O jeigu perskaitei, tai manau, kad knyga jau tave sudomino ir keliaus iš bibliotekos ar knygyno į tavo rankas. Linkiu mėgautis, nes užvertęs paskutinį puslapį jausiesi tikrai praturtėjęs 🙂

 

 


“Reikia dar pasakyti, kad, nors ir kaip stengėmės išsamiai viską perteikti knygoje, nei Tomas Venclova, nei aš (mano pastaba – turima omenyje Ellen Hinsey) nemanome, kad asmuo tėra savo gyvenimo patirties visuma arba kad pastaroji pajėgia paaiškinti “poeto tapsmą”. […] Nes gyvenime esama ir tokių dalykų, kurie suprantami vien netiesiogiai… ”


 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s