Heather Morris “Aušvico tatuiruotojas” – tikra Holokaustą išgyvenusio žmogaus istorija


“Jie dar kartą prieina Aušvico vartus ir Leilas pasižiūri į iškaltus virš jų žodžius: ARBEIT MACHT FREI. Mintyse jis siunčia prakeiksmą dievui – jei tik koks nors iš jų klausosi.”


 

Tikriausiai sunku būtų suskaičiuoti visas apie II pasaulinį karą ir Holokaustą parašytas knygas. Koncentracijos stovyklos, rūkstantys kaminai, nuogai išrengiami žmonės… Nenoriu vardinti viso aprašomo žiaurumo, nes sąrašas būtų ilgas ir labai liūdnas. Ir dažnam puikiai žinomas. Bet kiekviena tokia knyga turi kažką savo ir nepakartojamo. Būtent dėl to skaityti šių istorijų nepabosta ir nepabos.

 

“Aušvico tatuiruotojas”, tai tikra Slovakijos žydo Leilo Sokolovo istorija. Autorė Heather Morris – kino scenarijų kūrėja ir rašytoja – 2003 metais buvo supažindinta su pačiu Leilu Sokolovu. Jo lūpomis papasakota istorija tapo pasauliniu bestseleriu.

 


412022-208567-1287x836.jpg

Leilas Sokolovas su šeima

 

 

Jeigu nežinočiau, kad pagrindinis veikėjas yra realus žmogus, galvočiau, kad autorė neblogai įsijautė į koncentracijos stovykloje egzistavusio gyvenimo aprašymą. Leilas buvo jaunas vaikinas ir net neįsivaizdavo, kur yra vežamas. Nė vienas ten vežamas žmogus negalėjo žinoti, kas jo laukia. Geriausiais rūbais apsirengę, išblizgintais batais, su lagaminu asmeninių daiktų, kurie turėtų palaikyti dvasią, kai esi atskirtas nuo savo šeimos. Ir tada šokas supratus, kur patekai…

 

Įdomiausia, kad kiekvienoje tokioje istorijoje, kurią skaičiau pastaruoju metu, pagrindiniai veikėjai arba jų tėvai į lagaminą įsideda knygą, kad sunkią minutę turėtų kur “pabėgti”, panirti į kitą, fantazijų pasaulį. Žiaurus, bet kartu labai įdomus faktas.

 


“Leilas pasižiūri atgal į ištuštėjusį traukinį. Vėjas nešioja drabužius, varto knygas. Atvažiuoja keletas sunkvežimių, iš jų išsiropščia maži berniukai. Jie griebia paliktą mantą ir sumeta į sunkvežimius. Leilas pajunta sunkumą tarp menčių. Atleisk, mama, jie pasiėmė tavo knygas.”


 

Ir visgi meilės jausmas gimsta ne tik laimės periodu žmogaus gyvenime. Leilas Sokolovas savo gyvenimo moterį pamilo koncentracijos stovykloje. Tapęs tatuiruotoju (nes kiekvienas kalinys turėjo savo “pareigas”), Leilui prieš akis atsidūrė Ji, Gina.

 


“Ar žinai kuo ji vardu? 4562”


 

Skaitydama tokias istorijas visada prisimenu Viktorą E. Franklį ir jo logoterapiją – žmogus pasiryžęs išgyventi siaubą tik turėdamas prasmę gyvenime. Leilas Sokolovas suvokė, kad laimingas gyvenimas su Gina jo laukia tik ištvėrus ir nepasidavus nevilčiai. Tad niekas kitais, kaip tik meilė stūmė šiuos žmones į priekį. Nuostabiai aprašytas dviejų žmonių santykis – be saldumo, makiažo, romantiškų vakarienių – tiesiog tyra. Tačiau neužmirštant ir šalia esančių veikėjų, kurie aprašyti nemažiau įdomiai – nekenti arba pergyveni už kiekvieną jų.

 

 


“Jie mylisi aistringai, desperatiškai. Tas poreikis taip ilgai brendo, kad dabar turi būti patenkintas. Du žmonės taip ištroškę meilės ir intymumo, kad bijo antraip to niekada nepatirsią. Jų glamonės sutvirtina jų įsipareigojimą vienas kitam ir Leilas tą akimirką supranta negalėsiąs mylėti jokios kitos moters. Sustiprėja jo ryžtas išgyventi dar vieną dieną ir dar vieną, tūkstantį dienų – tiek ilgai, kiek reikės, norint tesėti jo Gitai ištartus žodžius: “Kad būtume laisvi mylėtis kada tik norim ir kur tik norim.””


 

Nežinau, man ši knyga nebuvo sunki ar slegianti. Kad ir kaip vaizdžiai viskas aprašyta, aš jaučiau daugiau vilties nei baimės. O ir pagrindinis veikėjas nebuvo “įkritęs” į aukos vaidmenį. Pasikartosiu, jei tai nebūtų tikra istorija, manyčiau, kad autorė labai perdeda apibūdindama Leilą ir jo gebėjimą prisitaikyti prie neprisitaikomo. O gal jau perskaičiau tiek knygų apie Holokaustą, kad nebesu tokia jautri? Jaučiau daugiau literatūrinio pasitenkinimo nei skausmo. Nors ir jo netrūko.

 


“Furgonas toks sausakimšas, kad įlipę paskutiniai vyrai ant laiptelių stovi pirštų galiukais, nuogi jų užpakaliai išlindę pro duris. Karininkai visu savo svoriu stumia juos vidun. […] Leilas puola ant kelių ir ima žiaukčioti. Jis vemia ant žemės, o riksmai pamažėle nutyla.”


 

Daugiausiai pastabų turėčiau knygos pabaigai, kurios norėčiau kitokios, bet nuspręsit patys, kai perskaitysit. Knyga man patiko, tad drąsiai rekomenduočiau tikrų istorijų mylėtojams. Ir labai gerai pagalvočiau, ar tikrai norit ją skaityti per atostogas, jei jau įsimetėt į lagaminą 😀

 


“Mintyse jis pradeda sąrašą to, ką darys, “kai grįšiu namo”…”


 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s