Alyson Richman “Prarasta žmona” – viena subtiliausių meilės ir gyvenimo istorijų karo metu

Tai dar viena knyga iš mano II pasaulinio karo tematikos knygų. Ir pati subtiliausia!

 


“Einu paskui ją. Standūs blauzdų raumenys, švelniai išlenkta nugara, sprando švystelėjimas, – viskas gundo savaime.

Kai padeda ant žemės eskizų albumą, aš kūnu juntu jos karštį. Užuodžiu ją. Noriu įtraukti ją į save, lyg vaikas pirmą oro gurkšnį. Noriu apsivyti rankomis ir, priglaudęs prie savosios, sutirpdyti jos širdį.

Noriu ją ragauti. Noriu saldaus jos burnos sirupo. Noriu justi jos liežuvį. Labiau už viską pasaulyje trokštu ją bučiuoti.

Bučinys. Gal bučiuoju per stipriai? Per daug nekantriai? Toji prie manęs prisispaudusi burna… ką tik nuskintų žemuogių skonio.

Aš gaudau orą. Išsižiojęs. Mano širdis skilo lyg sudužęs granatas. Rankos pribirusios rubininių sėklų.

Paskui nubundu.”


 

Tarpukario Praha. Du jauni žmonės – Lenka ir Jozefas. Lenka – meniška siela, kuriai gyvenimas negaili pozityvumo, meilės ir šviesos. Mylinti šeima, kuri turi galimybę suteikti viską, ko jaunai merginai reikia. Kelios tikros draugės. Atrasta širdžiai miela veikla – tapybos studijos. Ir štai ateina ta diena, kai Lenka draugės namuose susipažįsta su jos broliu – Jozefu. Tikri jausmai, nesuvaidintas rūpestis vienas kitu, skuba susituokti. Atrodo, kad viskas klostosi kaip dangaus siųsta. Tačiau… II pasaulinis karas ir Hitlerio šlykšti ranka paliečia kiekvieną ir atima galimybę būti kartu.

 

 


“Ilgainiui, Europoje prasidėjus karui, jos laiškai ėmė grįžti neatplėšti. Girdėjo kambario drauges pasakojant neaiškius gandus apie koncentracijos stovyklas ir vežimus – baisius dalykus, kuriais negalėjo patikėti. Viena mergina netgi minėjo dujas ir krosnis. Bet toji mergina, lenkė, buvo linkusi viską perdėti. Amalija tikino save, kad mergina beprotė”


 

Šioje knygoje neslepiama, kad jaunuoliai išskiriami ir pagaliau susitinka po 60 metu jau Amerikoje. Visa istorija nukreipta ne į rezultatą ar laimingą pabaigą, bet į gyvenimus ir išgyvenimus visus tuos metus atskirai. Vienas jų palieka šalį ir pradeda gyvenimą už Atlanto. Kai tuo tarpu kitas lieka Europoje ir patiria Terezyno ir Aušvičo koncentracijos stovyklų siaubą.

 


224101.jpeg

autorė Alyson Richman/ nuotr. https://www.penguinrandomhouse.com/authors/224101/alyson-richman

 

Skubu pabrėžti, kad ši istorija paremta tikrais faktais, bet pati savaime nėra tikra. Tai autorės vaizduotės ir iš įvairių šaltinių surinktos informacijos samplaika. Apie po 60 metų susitikusių vyro ir žmonos istoriją autorė Alyson Richman nugirdo kirpykloje. Kad ir kaip norėjo su jais susitikti, to jai neleido herojų garbus amžius ir silpna sveikata. Tad už šią istoriją galime būti dėkingi jos vaizduotei. Išties, gražu, subtilu, nenusaldinta. Net koncentracijos stovyklos gyvenimas pavaizduotas subtiliausiai kiek man teko skaityti. Tačiau net kelios vietos privertė ašarą riedėti skruostu… Sudaužyti gyvenimai, atimta net menkutė galimybė patirti džiaugsmą visoje toje mėsmalėje, apsikabinimai atsisveikinant, kai net jauti tame apsikabinime nuvilnijantį neišsakytą skausmą. Ir kai garsiai ištarti žodžius tiesiog bijai. Tarsi tada visas žiaurumas tikrai taps realybe.

 


“Stovėdama kambaryje, kuriame nuo šiol gyvensime, mama atsisuko į mudvi su Marta; jos skruostais riedėjo ašaros. Ir Marta, ir aš netekome žado. Mūsų visuomet išdidi mama valandėlę sukrėsta neįstengė pajudinti lūpų, paskui palietė man ranką ir išgirdau ją šnabždant: – Vaikeliai, aš labai atsiprašau jūsų.”


 

Tikriausiai daugiau apie šią knygą papasakoti negaliu, nes atskleisčiau per daug siužeto. Tad tiesiog – esmė išgyvenimuose. Ir ne tik koncentracijos stovykloje. Karas baigėsi, tačiau gyvenimas su į atmintį įsirėžusiais prisiminimais ir pirmosios meilės ilgėsiu turi tęstis toliau.

 


“…maudė it negyjanti žaizda, slopinama dejonė, niekaip negalinti prasiveržti.”


 

Kažkam šie išgyvenimai jautriai perlies širdį. Kažkam, kaip skaičiau atsiliepimą Goodreads, tai dar viena meilės istorija, kurią “pavilko” po jautria koncentracijos skraiste. Na, kaip jau kam, bet man tas pavilkimas labai patiko.

 


“Yra du oda patiriami pojūčiai, kurių niekuomet gyvenime nepamiršite: vienas, kai pirmąkart pamilsite ir tas asmuo paims jūsų ranką, kitas – kai pirmą sykį jūsų vaikas įsikibs jums į pirštą. Ir vienu, ir kitu atveju būsite surišti tarpusavyje amžiams.”


 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s