Svetlana Aleksijevič “Černobylio malda” – emociškai stipriausia skaityta knyga mano gyvenime


“Aš sunkiai ir dorai visą gyvenimą dirbau. Sąžiningai gyvenau. O man teisingumo neteko. Dievas kažkur dalino, kol mano eilė priėjo – jis jau nebeturėjo ko man duoti.”


 

Tikriausiai nereikia net sakyti, kokio stiprumo ši knyga. Ir vertinti jos nereikia. Net nedrįsčiau to daryti. Tai didžiulis baltarusių autorės Svetlanos Aleksijevič darbas. Ir suprantu šios knygos vertę ne todėl, kad Svetlana yra Nobelio literatūros premijos laureatė. Tai labai svarbu ir svaru rašytojo karjeroje. Dar prieš paimant jos knygą į rankas, peržiūrėjau “stogą visiems nunešusį” Černobylio serialą, perskaičiau Andrew Leatherbarrow knygą apie Černobylio katastrofą ir jos likvidavimą, žiūrėjau rusų laidas apie jų požiūrį į serialą. Tad sukaupus visą informaciją apie vieną didžiausių katastrofų pasaulio istorijoje, suvokiau, kokia šios knygos neįkainojama vertė.

 


svetlana-aleksijevic-71154442

autorė/ nuotr. © AFP/Scanpix

 

Jeigu informacija manęs neapgauna, tai Svetlana kalbino daugiau nei 500 žmonių, kurie patyrė katastrofą. Šioje knygoje pateiktos tik keliolikos žmonių istorijos. Jau jas skaitant aš negalėjau nei kvėpuoti, nei nurimti. Man skaudėjo fiziškai. Ašaros laikėsi akyse. Jeigu tokios emocijos kilo man, tik skaitant, tik šios nedidelės grupelės žmonių istorijas, tai ką turėjo patirti pati autorė? Kaip kalbėti su žmogumi, kuris patyrė tai, ko, kaip sako patys liudininkai, tiesiog nesugebėtų sukurti bet kurio kito žmogaus vaizduotė. Nes tai protu nesuvokiama. Kaip užduoti skaudžius klausimus ir klausytis atsakymų? O po to padėkoti ir žmogų palikti su prisiminimais?

 

Tai pati skaudžiausia mano kada skaityta knyga. Aš negaliu pasakyti, kaip ją išjautė žmonės, kurie tiek nesidomėjo Černobylio istorija. Tikiu, kad jie taip pat graudinosi. Bet jei dar neskaitėte, tuomet labai siūlau prieš tai peržiūrėti serialą, perskaityti Andrew Leatherbarrow knygą arba tiesiog daugiau pasidomėti. Kiekvieno pasakotojo žodžiuose yra labai daug informacijos, kurią suprasite tik žinodami daugiau. Kiek ir kokio melo sėjo rusų valdžia ir net ten dirbantys specialistai. Kaip beprasmiškai žmogus aukojo savo gyvybę ir artimųjų sveikatą dėl dalykų, kurie buvo pasmerkti.

 


“Štai tu gyveni… Paprastas žmogus. Mažas. Toks, kokie visi aplinkui, – eini į darbą ir grįžti iš darbo. Gauni vidutinį atlyginimą. Kartą metuose važiuoji atostogauti. Normalus žmogus! Ir vieną dieną staiga pavirsti Černobylio žmogumi. Keistenybė! Kažkuo, kas visus domina ir ko niekas nepažįsta. Tu nori būti kaip visi, o jau nevalia. Tau nevalia. Į tave žiūri kitomis akimis. Tavęs klausia: ten buvo baisu? Kaip degė elektrinė? Ką tu matei? Ir apskritai, ar galėsi turėti vaikų? Ar žmona tavęs nepaliko? Pačioje pradžioje mes visi virtome keistenybėmis… Pats žodis “černobylietis” iki šiolei kaip gaisrinės signalas… Visi gręžiojasi į tavo pusę… Iš ten! Tokie buvo pirmųjų dienų jausmai… Mes praradome ne miestą, o visą gyvenimą…”


 

Galiausiai skaitant suvoki, kad ši katastrofa nėra vienetas. Tai šimtai tūkstančių katastrofų vienu metu. Kiekvienas žmogus išgyveno savąją… Ir kuo daugiau skaitai ir domiesi, tuo labiau supranti, kad Černobylį gaubia tiek paslapčių, kad dalies mes niekada ir nesužinosime. Dar dabar rusų žurnalistai sutinka, kad rusų valdžia jaučia praeities kompleksą. Nėra pripažįstama, kad žmogaus gyvybė apskirtai nebuvo vertinamas dalykas Sovietų Sąjungoje. Kažkieno ambicijos gauti ordiną neleido naudoti saugių statybinių medžiagų. Nebuvo norima girdėti, kad reaktorius yra vienas didžiulis brokas. O galiausiai – žmogus buvo neišleidžiamas iš radiacija užkrėstos zonos, tik kad niekas nesužinotų, kokį fail’ą patyrė “Motina Rusija”.

 

Baisu ir tai, kad milijonai žmonių tikėjo sovietine ideologija. Čia jau tik psichologai gali paaiškinti, kodėl. Vyrai ėjo, aukojo savo gyvybes “dėl Tėvynės”. Buvo gėdinami, kad gi ne vyras bus, jei dėl pasaulio gyvybės neaukos. O po visko tau ženkliukas, diplomas, 100 rublių ir… vėžys. Arba tavo vaikui, nes iš zonos atsivežei kepurę, kurią su džiaugsmu užsimaukšlinęs lakstė tavo mažasis.

 


“Dukrai buvo šešeri metai. Guldau ją miegoti, ji man šnibžda į ausį: “Tėti, aš noriu gyventi, aš dar maža.” O aš maniau, ji nieko nesupranta…”


 

Mirtis. Liga. Atimtas gyvenimas. Atimta galimybė lauktis kūdikio. Patyčios iš tavo vaiko išvažiavus gyventi kitur, nes gi jis černobylinis. Jis “jonvabalis”. Gyvūnai, kurie nesuprato, kur dingo jų mylimi šeimininkai. Ir džiaugsmas jų akyse, kai ateina žmogus, likviduotojas… jo nušauti.

 

Ir viliuosi, kad šią knygą perskaitys kiekvienas, kuris užsimanė važiuoti į Černobylio AE zoną, Pripetę “paturistauti”. Jei važiuojat ten tyrimo tikslais ir suvokiat, kas ten įvyko, tuomet dar suprantu. Bet jei padaryti “meniškų” paliktų vaikų žaislų fotkių, tai to niekada nesuprasiu.

 


“… Kijevo kelionių biuras siūlo keliones į Černobylio miestą ir mirusius kaimus… Suprantama, už pinigus. Aplankyti atominę Meką…”


 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s