Tomas Venclova “Vilnius. Asmeninė istorija” – intelektualūs intelektualo esė apie tai, ką teko išgyventi Vilniui


“Čia nedera skubėti, geriausia klajoti be tikslo – net pažinodamas Vilnių keliasdešimt metų rasi jame netikėtų reginių ir detalių.”


 

Kadangi teko susižavėjus skaityti Tomo Venclovos biografiją, negalėjau neįtraukti į sąrašą jo knygos (vienos iš) apie Vilnių. Ypač dabar, kai stengiuosi vienu ypu perskaityti daugiau įvairios literatūros apie savo miestą.

 

Pripažinsiu, iš šios knygos tikėjausi visai ne to, ką radau. Pats pavadinimas “Asmeninė istorija” man diktavo, kad tai bus daugiau paties Tomo Venclovos prisiminimų apie jam brangų miestą, apie gatveles, kavinaites, parkelius ir namus, kurie jam kelia malonius prisiminimus. Tačiau ne, knyga visai ne apie tai.

 


“Pagonių šventyklos Vilniuje, pilies kalno papėdėje, greičiausiai iš tikrųjų būta, bet gal ji buvo vienintelė visame krašte. Kalbama, kad kone visos Vilniaus bažnyčios pastatytos šventyklų vietoje: ten, kur stūkso barokinis Šv. Petras ir Paulius, garbinta meilės deivė Milda, kur stovi Piatnicos cerkvė – girtumo dievas Ragutis, lietuviškasis Dionisas, ir taip toliau.”


 

Tomas Venclova gavo užsakymą šią knygą išleisti pirmiausiai vienos Vokietijos leidyklos. Tai knyga, kuri labiau skirta užsieniečiams, kurie nori susipažinti su Vilniaus istorija – kaip istorijos tėkmė keitė šio miesto šeimininkus, architektūrą, žmones, jų kalbą ir apskritai miesto dvasią.

 

Autorius keliauja per šias temas – kraštas ir tautos, pagonybė ir krikščionybė, renesansas ir barokas, universitetas ir getas, sarmatai, klasikai ir romantikai, sukilėliai ir kultūrininkai, ginčai ir karai, totalitarizmas ir laisvė. O jas papildo tiesiog nuostabiomis Vilniaus nuotraukomis.

 


“Kad ir kiek banaliai tatai skambėtų, Vilniaus senamiestis yra širdies formos pavidalo. Žvelgiant į miesto planą tai iš karto krinta į akis. Kalbu ne apie stilizuotą širdį: plane ji lygiai tokia pat kaip medicinos atlase.”


 

Tad jau galite nusiteikti, kad knygoje rasite daugiau politikos ir istorijos, nei Vilniaus romantikos. Tačiau T. Venclova viską perleidžia per savo požiūrio prizmę. Dar skaitydama jo biografiją pastebėjau, kad jis patriotas, tačiau yra prieš nacionalizmą. Vilnius visada buvo multikultūrinis miestas, ir kartais, net labiau lenkiškas ar baltarusiškas, nei lietuviškas, tad bandyti tai išmesti iš miesto kultūros ne tai, kad nebūtina, bet tiesiog kenksminga. Man patinka tai, kad Tomas Venclova geba puikiai atskirti žmogų nuo jo tautos. Kad ir kaip nekentė sovietinės santvarkos, jis labai mylėjo savo draugus iš Rusijos, ten gyveno ir net vedė rusę. Lenkų tautai jis taip pat nejaučia priešiškumo ir tiki, kad ta pagieža su “Wilno nasze” yra nuo seno Rusijos skiepijama taikant “skaldyk ir valdyk” metodą, kad dvi tautos nesivienytų ir netaptų dar stipresniu priešu Rusijai. Manau, kad prie tokio požiūrio nemažai prisidėjo ir T. Venclovos draugas poetas Česlovas Milošas.

 


0cd950a3acdd714a087d981b7711e9da97800bdb.jpg

Tomas Venclova. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

 

Manau, kad ši knyga patiks nuoširdžiai besidomintiems Vilniumi ir jo istorija bei susipažinusiems su Tomo Venclovos asmenybe. Skaitydama jutau, kaip man padėjo prieš tai perskaitytos knygos – Tomo Venclovos biografija, Sonatos Šulcės knyga apie XVIII a. Vilnių, Liudvikos Byševskos 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraščiai, knygos apie Vilniaus getą ir “popieriaus brigadą”. Nes yra vietų, kurioms reikia konteksto. Be kurio tekstas skaitysis tiesiog be jokios esmės ar gilesnio įsirėžimo į atmintį. Tad pasikartosiu, kad tai puiki “viena iš” knygų apie Vilnių šio miesto mylėtojui.

 

P. S. Ir visgi radau keletą nuorodų į Vilniaus vietas, kurių nežinojau ir kurias norėsiu aplankyti: “Šiandien, po ilgų persekiojimų Vilniuje, be sentikių ir stačiatikių, vėl yra unitų šventovė – nuošaliame kieme netoli Aušros vartų…”

 


“Perėjęs galybę istorijos ratų, daug sykių keitęs valstybinę priklausomybę, gyventojų sudėtį, kultūrinius modelius, Vilnius vėl įgijo statusą, kurį turėjo prieš septynis šimtmečius – tapo jaunos valstybės centru, pasirengusiu iššūkiui, kuris vadinasi Europa. Drauge atsikūrė – arba atsikuria – senasis vilniečio tipas, atsparus, savaip aristokratiškas, suvokiąs ir gerbiąs skirtingumus. Mūsų žemyno ir civilizacijos kūrimas visaa buvo užduotis, nežinomybė ir rizika. Nežinau, ar kokia Europos vietovė geriau atitinka tą jos neužbaigtumą negu Vilnius – amžinas pakraštys ir paribys, ekscentriškas, kaprizingas, netaisyklingas miestas su keista praeitimi, pažeidžiama logikos ir tikimybės dėsnių.”


 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s