Sonata Šulcė “Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą” (video viduje) – knyga, po kurios Vilnių norisi pažinti vis stipriau

 

“Visur tas kvapas. Iš pradžių švelniai ir vos juntamai apgaubia lyg norėdamas prisijaukinti. Paskui nusėda ant audinio klosčių, liesdamasis daug įžūliau. Galiausiai ima smelktis į kūną. Taip, kvapas, čia sodresnis ir intensyvesnis negu kitose Vilniaus bažnyčiose. Jeigu turėtų jį apibūdinti ir įvardinti, pasakytų, kad ne kas kita, o vien smulkinti kadagiai ir grūstas gintaras, smilkomi perregima migla sunkiasi pro sidabrinio smilkytuvo kiaurymes ir sklaidosi pažeme. Tačiau esama ir dar kažko kito.” Ši citata magiška. Būtent po jos aš panorau apkeliauti visas knygoje minimas 15 vietų. Kas tai per kvapas? Ar aš pajusiu jį, jeigu įžengsiu į tą bažnyčią pati?

 

Knygos turi nuostabią savybę – nukelti skaitytoją ten, kuris jis nėra buvęs. Nukelti laiku, nukelti į kitą šalį, arba net į tas vietas, kurios šiame pasaulyje neegzistuoja. Bet ar gali būti kas nuostabesnio, kai tu kaip tik iš knygos puslapių gali persikelti į realybę.

 


“Ne apie tokius kontrastus jis svajojo Romoje, kai siela veržėsi į Vilnių…”


 

Sonatos Šulcės knyga “Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą” yra būtent tokia knyga. Tai XVIII amžius, 15 istorinių to amžiaus asmenybių ir 15 Vilniaus vietų. Nors aprašomų asmenų jau tikrai nesutiksi, bet jautiesi, tarsi susipažinęs. Visi veikėjai prabyla pirmu asmeniu ir pasakoja apie tai, ką mato, ką jaučią, ką užuodžia ir kuo gyvena. Kuo gyvena jų miestas Vilnius. Tarp jų didikas, vyskupas, dailininkas, vienuolis, karvedys, valstybininkas ir aukštuomenės moterys. Įdomu jau tai, kad tai nėra pagrindinės, labiausiai matomos tos epochos personos. Taip dar labiau jauti tą, kiek įmanomą tikresnį, kasdieniškesnį miestą nei kitose knygose apie Vilnių.

 


363010-667138-756x425.jpg

Sonata Šulcė/ E. Blaževič, LRT nuotr.

 

Pati autorė Sonata Šulcė yra kultūros istorikė, istorijos doktorantė, gidė, kurios meilė miestui veda per “Ekskurijas po neatrastą Vilnių”. Nepamenu kada ir kaip su Sonata pradėjome bendrauti Instagram socialiniame tinkle, bet tikrai pamenu, kaip leidyklos renginyje ji pristatinėjo dar tik ruošiamą išleisti savo knygą. Pralinksmino smagus sutapimas, kad kol mes abi buvome renginyje, mūsų vyrai, su dar lopšiuose gulinčiais vaikais, suko ratus po Bernardinų sodą 😀

 

Ji puikus pavyzdys to, kaip autorius ne tik palieka savo pavardę ant knygos viršelio, bet ir bendrauja su savo skaitytojais. Aš žaviuosi stebėdama, kaip kartu su vyru ir dviem mažomis dukrelėmis ji keliauja po Lietuvos ir kitų šalių miestelius, dvarus, vienuolynus ir tuo dalinasi nesislėpdama už knygos puslapių. Labai tikiuosi, kad ateityje vis daugiau autorių įsileis į savo pasaulį.

 

Todėl su šia knyga aš turiu ypatingą santykį. Žinau, kad pačioje pradžioje mano minėta knygos citata yra viena mėgstamiausių autorės vietų. Kad aprašydama dailininko Simono Čechavičiaus rankas, ji įsivaizdavo savo senelį. Kad apibūdindama istorinės asmenybės kostiumą ji prieš akis pasideda detalius to meto kostiumo piešinius. Po istorijos apie Liudviką Byševską aš neatsispyriau Sonatos rekomendacijai perskaityti Liudvikos kelionės į Vilnių dienoraštį. O po šios knygos aš apskritai nebegaliu sustoti skaityti apie Vilnių. Jau visi, nuo leidyklų iki socialinių tinklų sekėjų, man rašo klausdami ar skaičiau vieną ar kitą Vilniaus istoriją.

 


“Kaskart pakėlus teptuką žvilgsnis sminga ne į tampriai įtemptą drobę, bet į rankas. Jis, Simonas Čechavičius, niekaip negali suprasti, kada jo rankos, pagrindinis darbo įrankis, šitaip suseno. Kaskart bežiūrint į tas susvetimėjusias kūnos dalis persmelkia skausmingas suvokimas, kad viskas laikina. Jei tik galėtų, tą prakeiktą senatvinių dėmių nusėtą, sudribusią odą dabar pat ištemptų tarsi šią drobę…”


 

Šią knygą skaičiau gan lėtai. Vieną ar kelias istorijas per vakarą. Nes tai ne romanas. Jo tiesiog “susikišti” į save nesinori. Kai baigiau skaityti, išsigryninau, kurios istorijos man patiko labiausiai – Simono Čechavičiaus, Jeronimo Stroinovskio, Liudvikos Byševskos, Kazimiero Nestoro Sapiegos ir Aloponijos Elenos Masalskytės – de Ligne – Potockienės. Bet žinot ką supratau, kai visas knygoje paminėtas vietas aplankiau? Tai, kad visos istorijos tapo mano mėgstamiausiomis. Supratau, kad šią knygą galima skaityti kitaip. Tai yra 3 būdais:

 

  1. Tiesiog perskaityti nuo a iki z. (Įdomu, nes jautiesi, tarsi skaitytum to meto žmonių dienoraščius);
  2. Perskaityti ir tada aplankyti visas knygoje minimas bažnyčias, dvarus ar parkus. (Tiesiog tobulas užsiėmimas visam savaitgaliui);
  3. Nukeliauti į kiekviename skyriuje minimą vietą ir atitinkamą knygos skyrių skaityti būnant ten. (Tai yra tai, ką dar būtinai padarysiu).


 

Sonata šiuo metu jau rašo antrą knygą. Pastarosiomis dienomis spauda pranešė, kad ji tapo naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais. Bet aš labai tikiuosi, kad autorė kada turės laiko ir noro parašyti istorinį romaną, nes po “Silva Rerum” aš pirmą kartą matau žmogų, kuris galėtų pakartoti Kristinos Sabaliauskaitės sėkmę.

 

Tad kaip ir rašiau prieš tai, yra knygos, kurios perkelia kažkur kitur. Ir yra ši knyga, iš kurios puslapių gali persikelti į realybę. Mes su vyru ir sūneliu taip ir padarėme. Dalinuosi keliomis nuotraukomis ir video. Pirmieji bandymai, tad tikiuosi, kad jums bus įdomu pakeliauti su mumis.

 


67403425_10212467918687670_4125106600778137600_n


 

Gero skaitymo ir žiūrėjimo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s