Daiva Ulbinaitė “Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė” – vertybiškai stipri knyga kiekvienam Lietuvos piliečiui


“Dėliojau šią knygą dar ir tam, kad paanalizavę Prezidentės patirtis kiekvienas įgytume drąsos gyventi sąžiningiau, kad pradėtų sveikti pataikavimo, godumo ir baimių susargdintos smegenys, kad nesijaustume maži ir bejėgiai, kad niekas mūsų istorijos rato nesuktų atgal. Ir kad rinkdamiesi savo lyderius ar stodami jiems į talką visada galvotume, kodėl jiems patikime Valstybę. Ant knygos viršelio Prezidentės ranka užrašytas “Nustokim krūpčiot” yra kvietimas išdrįsti patiems imtis atsakomybės už savo šalį.”


 

 

Tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų perskaityti šią knygą. Tikrai drąsiai pareiškiu. Bent taip jaučiau, kai ją perskaičiau. Pirmiausiai, tai dėl vertybinių aspektų knygoje. Joje tiek jėgos, tiek įkvėpimo mylėti Lietuvą, tikėti mūsų šalimi ir nesustoti stengtis, kad čia būtų gyventi gera. Ypač sužinojus, kiek visokio š vis dar slypi institucijose, žiniasklaidoje ir versle.

 

Natūralu, knyga buvo išleista su trenksmu. Po 10 metų prezidentavimo Prezidentė palieka šalies postą. Kartu išleidžiamas ir Donato Ulvydo filmas, kuris ne vieną paliko aikčiojantį ir susižavėjusį. Bet visgi atsirado tokių, kurie vis pabrėžia, kad knyga nėra objektyvi. Ir kažkaip privertė susimąstyti. Ar tikrai?

 

Aišku, gali prisikabinti, kad knygą parašė Daiva Ulbinaitė. Ji visus 10 metų buvo Prezidentės komandos dalis. Tas sienos mūras prieš žurnalistus ir piliečius. Arba paprastai šnekant – atstovė spaudai. Kasdienis glaudus bendravimas. Tad kaip ji gali parašyti objektyvią nuomonę? Bet dėl to ir gali, kad visą tą laiką savo akimis matė Prezidentės darbą. Žinojo apie sprendimus, kurių visuomenei paaiškinti tiesiog negalėdavo. Matydavo situacijas, kuriose atsiskleisdavo visos Prezidentės savybės. Todėl neįsivaizduoju, kas kitas galėjo parašyti šią knygą. Ai, na ir pagalvokit, gi ne kiekvienas norėtume apie savo esamą ar buvusį vadovą tokią knygą parašyti. Tad tai jau daug pasako..

 


daiva-ulbinaite-63344316.jpg

Daiva Ulbinaitė/ nuotr. delfi.lt/ Kiril Čachovskij

 

Kitas dalykas – ši knyga yra apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį ir nuveiktus darbus, o ne asmeninį gyvenimą ir skalbinių skalbimą viešai. Kaip ir Valdo Adamkaus ar Michelles Obamos biografijos atveju (ok, ji ne prezidentė, bet knygoje buvo akcentuojama Baracko Obamos karjera), tokios knygos yra žmogui pagerbti ir jo darbams įprasminti. Kad mes, kiekvienas, galėtume bent kažkiek prisiliesti prie prezidentinės realybės.

 


“Ne veltui sakoma, kad tikrasis lyderis yra tas, apie kurį kalba kiti, o ne jis pats. “Nors ir mažos šalies vadovė, ji visada išliko ori ir niekada nesielgė kaip mažos šalies lyderė”, apie Lietuvos Prezidentę sako Europos Komisijos pirmininkas Jeanas – Claude’as Junckeris.”


 

Norėjau verkti, kai skaičiau. Nes suprantu, kad Dalios Grybauskaitės poste nebebus. O ji išties išskirtinė lyderė. Nepaprastai džiaugiuosi, kad prieš rašydama šią apžvalgą dar spėjau perskaityti Lino Kojalos knygą apie Europos Sąjungą. Nes joje radau keletą situacijų, kurios aprašomos tiek vienoje, tiek kitoje knygoje. Ir tai tik įrodo, kad buvo taip, kaip teigiama. Prezidentė be galo gerbiama ne tik Europos, bet ir pasaulio lyderių. Ji sugebėjo Prezidentą Obamą priversti mus gerbti (kitu atveju mes rizikavom savo nepriklausomybe). Išdrįso visų NATO vadovų akyse apraminti Donaldą Trumpą, kuris pats ją už tai ir pagyrė. Sugebėjo šalies viduje įgyvendinti tokias iniciatyvas, kurios ne visada buvo jos prezidentinėje galioje.

 


“Tai buvo B. Obamos administracijos pradžia, vadinamasis “resetas” su Rusija, ir Prezidentė, pasak jos pačios, turėjo tam tikros konfidencialios informacijos, kad JAV naujos administracijos ir Rusijos diskusijose vienas iš pasiūlymų yra pailkti Baltijos šalių oro gynybą pilkojoje zonoje. Praktiškai tai reiškė, kad mes buvome atiduodami Rusijos priešraketinei gynybai. Ir tai po šešerių metų NATO! Be jokios abejonės, D. Grybauskaitei sukilo viskas, kas galėjo sukilti. <…> “Ir, be jokios abejonės, aš prisiėmiau ugnį ant savęs.” <…> Viešai to pasakyti negalėjome. <…> Ir patarėjai, ir visi buvo išsigandę, nes tai buvo pirmas kartas, kai pasipriešinom partneriams ir neleidome šluostytis į mus kojas. Ir taip turi būti – negalima leisti savęs negerbti, nes mes gerbiame savo partnerius. Tai svarbiausias mano prezidentavio kredo.”


 

Arba dar man patinka, kai sako “ką ji čia tokio gero padarė?”. Dažniausia taip sako tie, kurie nelabai ir domėjosi, o Prezidentės gerumą ar negerumą vertiną per prizmę “man atlyginimas nuo to nepakilo”. Tiesiog rekomenduoju pasiskaityti ir sužinoti daugiau apie nuveiktus darbus. Po jų bent kažkiek sužinosit apie tai, kur gyvenat (ir kad Prezidentė atlyginimų nekelia).

 

Bet visa ko uoga ant keksiuko yra Dalios Grybauskaitės asmeninės savybės. Tikrai supranti, kodėl ES vadovai ją vadina “no nonsense” Prezidente. Nes ji konkreti, neužkalbinėja dantų ir visada eina prie esmės. Niekada nekalba nepasiruošusi, todėl jos patarėjų komanda turėjo gerai paplušėti, kad atitiktų jos keliamus reikalavimus. Bet kartu labai žmogiška ir globėjiška, vertinanti tikrumą ir sąžiningumą. Kaip rašo knygoje, jos komandos žmonės, po darbo su ja, galės dirbti bet kur ir atlaikyti bet kokius sunkumus. Todėl mintyse vis pasimatuodavau, ar patempčiau darbą jos komandoje? Nes turėti tokį vadovą yra dovana. Tik jos kantrybės nebuvimas, jaučiu, saldumo nepriduotų 😀

 

Nežinau. Nenorėjau labai girti, bet man tik tokius jausmus paliko ši knyga. Nuostabi moteris. Labai tikiuosi, kad ji imsis darbų kitose Lietuvai svarbiose pozicijose. Tikriausiai, tarptautiniu mastu, nes kaip rašoma Lino Kojalos knygoje, ES politikai vienbalsiai sutinka, kad tokį lyderį Rytų Europos regionas mato nedažnai.

 


“…patys žmonės, pasak L. Linkevičiaus, turi suvokti, kad nuo jų labai daug kas priklauso. Bet daugelis įsivaizduoja, kad tai ne jų reikalas, kad kažkas kitas viską turi padaryti, ir skuba tik kritikuoti. Gal tai prigimtinė mūsų savybė, bet L. Linkevičius skatina persigalvoti ir dar pakoreguoti kai kuriuos mūsų tautosakinius posakius. “Labiausiai man kliūva posakis “Duok durniui kelią”. Labai raginčiau durniui kelio neduoti, – šypsosi ministras. – Ar tai būtų Prezidento rinkimai, ar kitokių pareigūnų, nuo kurių priklauso žmonių likimas. Negalima duoti durniams kelio, nes neturim nei tiek laiko, nei tiek žmonių, nei tiek kantrybės, kad šitą išbandymą patirtume”.”


 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s