Margaret Atwood “Tarnaitės pasakojimas” – knyga, su kuria kovojau, bet ji tą kovą laimėjo


“Nolite te bastardes carborundorum.”


 

Viena tų knygų, kurią kiekvienas skaitantis bent girdėjo. O neskaitantis žino, nes girdėjo apie daug kam stogą nunešusį serialą. Tad jei šios knygos nebūtų lydėjęs toks populiarumas, prisipažinsiu, aš jos nebūčiau perskaičiusi iki galo.

 

“Tarnaitės pasakojimas” – dar 1985 metais pirmą kartą išleistas fiction kūrinys, nominuotas “Man Booker” premijai, pelnęs ne vieną apdovanojimą, laikomas stipriausiu autorės Margaret Atwood kūrinių ir lyginamas su paties George’o Orwello “1984 – aisiais”. Kai man pasako, kad knyga lyginama su Orwello kūryba, tai iškart įsivaizduoju, ko tikėtis. Visgi ši knyga mane nustebino.

 


MargaretAtwood.png

autorė/ nuotr. xpressmag.com

 

Pirmuosius 100 puslapių aš su knyga kovojau. Ji mane tempė žemyn. Buvau bepradedanti prarasti malonumą skaityti, bet kas vakarą ėmiau ją iš naujo ir… kankinausi. Kaip rašiau knygos “Galybė” apžvalgoje, fiction literatūra neša didžiulę prasmės vėliavą. Ji leidžia autoriui išryškinti, kartais net hiperbolizuoti, visuomenės skaudulius, apie kuriuos mes privalome kalbėti. Tad tai ir padarė Margaret Atwood – kalbėjo apie vyrų ir moterų vaidmenis pasaulyje. Nuo 1985 metų pasaulis kur kas labiau patobulėjęs, bet tokios temos kaip lyčių lygybė vis dar aktualios. Tai suprantama. Bet dar supratau ir tai, kad esu tos “realiosios” literatūros šalininkė. Man nebūtini tikri faktai ar tikros istorijos (nors jas labai mėgstu), bet kai kūrinyje randu tikrus kasdieniškus gyvenimus ir veikėjų apmąstymus, aš jaučiu kur kas didesnį malonumą.

 


“Mama, kreipiuosi mintyse. Kad ir kur tu esi. Ar girdi mane? Tu norėjai moterų kultūros. Štai tau moterų kultūra. Ne tokia, kaip tu įsivaizdavai, bet ji yra. Tenkinkimės mažu.”


 

Bet pasirodo, kad kieta moteris ta Margaret Atwood. Jos tekstas tempė tempė ir nusitempė mane. Realiai, lygiai po 100 puslapių. Dabar neprisimenu to istorijos lūžio taško. Man atrodo, kad jo konkretaus ir nebuvo. Tiesiog prisijaukinau istoriją, o ji mane. Pagaliau paleidau visus lūkesčius ir įsitikinimus, o knyga atsidėkojo kur kas sodresniais įvykiais ir drąsesniais veikėjų poelgiais. Iki pat pabaigos negalėjau knygos paleisti iš rankų.

 

Istorija pasakoja apie išgalvotą Gileado respubliką. Valdžia nuverčiama, o žmonių gyvenimai tampa valdomi kažkokios siurrealios valdžios. Vaisingos moterys atskiriamos nuo savo šeimos ir tampa Vadų bei jų Žmonų tarnaitėmis, kurios reikalingos tik tam, kad pastotų ir išnešiotų kūdikį. Pasaulis, kuris vėl skatina mąstyti – ką tuo norėjo pasakyti autorė? Utopiška visuomenė, galia ir kontrolė, už kurios slepiasi galingųjų baimės ir kompleksai. Religinis fanatizmas, kupinas ironijos ir iškrypeliškumo. Masių valdymas, kai tikslingas ir kryptingas smegenų plovimas net patiems stipriausiems įskiepija abejonę savimi ir paranoją. Ir galiausiai viltis, kad pasaulis sukurtas taip, kad bet kokiam žmogaus sukurtam blogiui lemta suirti – ir dažniausiai tas yrimas prasideda iš vidaus.

 


“Galvoju apie skalbyklas. Kaip apsirengusi eidavau į jas: su šortais, džinsais, sportinėmis kelnėmis. Ką nešdavausi: savo pačios skalbinius, savo skalbimo muilą, pinigų – tų, kurių pati užsidirbdavau. Galvoju apie tai, ką reiškia turėti tokią laisvą valią.”


 

Knyga vienareikšmiškai Orwelliška. Man dar labai priminė Jeroslavo Melniko “Maša, arba Postfašizmas”. Ir nors “Tarnaitės pasakojimas” lyginamas su “Galybe”, dar ir dėl to, kad Margaret Atwood yra “Galybės” autorės Naomi Alderman literatūrinė mokytoja, visgi pasakysiu, kad mokinei savo mokytojos perspjauti taip ir nepavyko. Nes istorijos vingrybės, siužetas ir veikėjų ryškumas yra lengviau sukuriami, nei atmosfera, kurią jauti skaitydamas knygą. Tad šito iš “Tarnaitės pasakojimo” tikrai neatimsi – į kūną ir protą įsismelkiančios atmosferos, kai primerktu žvilgsniu pradedi žvalgytis per petį, o viskas aplinkui atrodo įtartina ir baugu.

 


“Kas vakarą, eidama miegoti, galvoju: rytą atsibusiu savo namuose ir viskas bus kaip anksčiau. Bet ir šį rytą taip neatsitiko.”


 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s