Sally Hepworth “Anyta” – pavadinimas neleis sumeluoti apie ką ši knyga

Šis psichologinis trileris mano akiratyje šmėžavo bene dažniausiai. Nesu nei labai didelė trilerių mylėtoja, nei, tiesa pasakius, esu susidūrusi su anytos manipuliacijomis ar kova po saule (tiksliau, kova dėl sūnelio dėmesio). Su savo anyta, deja, bet man jau neteko susipažinti. Bet tikiu, kad tai nebūtų istorija iš šios knygos.

 

Tad pamačiusi šią knygą buvau rami, nes net neketinau jos skaityti (taip, turintiems priklausomybę nuo knygų šis suvokimas atneša ramybę 😀 ). Kol mano bičiulė ir knygų blogerė Rasa nepasakė: “Tau būtina ją perskaityti. Tikrai, pamatysi, tau patiks. Vien dėl psichologinių niuansų.” O ką mėgstu, tai mėgstu. O ir pati knyga sufleruoja, kad tai “daugiasluoksnis romanas apie šeimos santykius ir lemtingus pasirinkimus. Galima jį skaityti kaip painią detektyvinę istoriją, bet greičiau tai – psichologinė drama, atskleidžianti sudėtingus veikėjų charakterius ir jų veiksmų motyvus.”

 


sally-hepworth-author-image-2019-1.jpeg

autorė/ nuotr. https://mrsbbookreviews.wordpress.com

 

Atrodo, kad iškart aišku apie ką knyga. Tiesa? Apie bjaurią, gyvenimą gadinančią anytą. Tačiau čia anyta, vardu Dajana, mylinti ir mylima mama, žmona, dirbanti su pabėgėlių šeimomis – tiesiog pasaka, o ne moteris. Jos sūnaus Olio žmona Liusė irgi taip galvojo. Liusė anksti neteko mamos, tad iš būsimos anytos tikėjosi kur kas daugiau nei tik oficialių santykių – motiniško ryšio, patarimų, moteriškų paplepėjimų ir pan. Bet jai greitai teko nusivilti. Dajana nelinkusi kurti santykio, o jos rafinuota laikysena greičiau gąsdina nei kelia norą šiltai apsikabinti. Kad nebūtų mažai, praėjus dešimčiai metų vėžiu serganti Dajana randama negyva, o jos stalčiuje guli atsisveikinimo laiškas. Atrodo logiška, ji nebenorėjo kankintis. Bet policija praneša, kad skrodimas jokio vėžio nerado, o mirties aplinkybės kelia kur kas daugiau klausimų, nei duoda atsakymų.

 


“Kažkas pasakė, kad gyvenime turime dvi šeimas – tą, kurioje gimstame, ir tą, kurią pasirenkame. Bet juk tai ne visai tiesa? Taip, partnerį gal ir renkamės, bet nesirenkame, pavyzdžiui, vaikų. Nesirenkame svainių, brolienių, netekėjusios partnerio tetos, turinčios bėdų dėl gėrimo, pusbrolio, nuolat keičiančio nekalbančias angliškai merginas. O dar svarbiau, kad negalite pasirinkti anytos. Visa tai lemia pašaipiai kleketuojanti lemties kariauna.”


 

Tad trilerio siužetas aiškus. Klausimas, kurį narpliosi iki pat pabaigos – taip pat. Na bent jau aš turėjau tris mirties aplinkybių variantus. Vienas iš jų ir pasitvirtino. Bet irgi ne iki galo. Knygos autorė tikrai puikiai susuko istorijos vingius. Net galimai numanant istorijos pabaigą vis tiek lieki nustebintas. Aš, kaip trilerių neekspertė, duodu 9 balus iš 10.

 

Bet visos knygos skaitymo metu man įdomiausia buvo ne pabaiga. Ir net ne Dajanos mirtis, savižudybė, nužudymas ar nelaimingas atsitikimas. Man labiausiai patiko stebėti, kaip visa jų šeima bendrauja tarpusavyje. Istorija išties nebanali. Ir neanekdotinė, kaip galimai galvojame kalbėdami apie anytas. Knygos skyriai sudėlioti taip, kad tie patys įvykiai aprašomi tiek iš Liusės, tiek iš Dajanos perspektyvų. Vienas pasakoja apie dabartį, o kitas štai prisimena praeitį. Viskas labai sklandžiai ir natūraliai perplaukia bei leidžia ne spėlioti, o labai aiškiai žinoti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje Dajana pasielgė vienaip ar kitaip.

 

Turiu kelias bičiules, apie kurių anytas irgi galima būtų sukurpti knygą. Tik jaučiu, kad būtų ne trileris, o siaubo ir psichologinio smurto pilna knyga. Kai bičiulės vyras ir “mylimos” anytos sūnelis net nemato ir nejaučia to, kas tvyro tarp jo moterų. O žmonai apie tai užsiminus tik nustemba ir pasako: “Mieloji, baik, tau pasirodė. Plius tai mano mama. Ji tikrai nenori tau nieko blogo.” Dabar, kai auginu sūnų, pradedu bijoti, kad ateityje tik “nepramuštų” man kokie anytos niuansėliai 😀  

 


“Kas mes esame po to, kai mūsų nebelieka? Svarstau apie tai. Geras klausimas, vertas apmąstymų. Daugelis žmonių nesugebėtų iškart atsakyti. Jie rauktų kaktą, minutėlę pagalvotų. Gal net per naktį. Paskui pamažu iškiltų atsakymas.”


 

Tad žinodama, kokios būna anytos, iškart stojau į Liusės pusę. Bet Dajanos aprašyta versija vėl viską apverčia aukštyn kojom ir pagalvoji, kad nu blemba, gi viskam yra paaiškinimas. O kur dar įpinamos šeimos vyrų, Dajanos dukters ir jos vyro bei pačios Dajanos jaunystės istorijos. Visko kur kas daugiau nei tik dviejų moterų pyktis dėl ne tokių gėlių vazonėlių lėkštučių svetainėje.

 

Didžiausi komplimentai autorei už knygos išbaigtumą iki smulkmenų. Kai tapau mama, istorijos, kuriose minimi vaikai, bet ne pagrindinį vaidmenį vaidinantys, mane dažnai nuvilia. Jie būna pavaizduoti kažkaip nenatūraliai, butaforiškai arba perdėm idealiai – jie visada pavyzdingai žaidžia kieme, kol pagrindiniai veikėjai vysto temą. Tad šioje knygoje tie patys vaikai ir su jais susijusios problemos vaizduojamos labai realistiškai. Tai leidžia iki galo patikėti istorija. Arba patikėti, kad tai tikrai kažkam kažkur yra įvykę.

 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s