Olga Tokarczuk „Bėgūnai“ – fragmentiška, sunki, bet neeilinio gylio knyga

Geriausiai man šią knygą atspindi joje esanti citata: „Stovėti nuošaly. Pasaulį įmanoma matyti tik fragmentiškai, kitokio nebus. Yra momentų, laikinų konfigūracijų, kurios vos susidariusios bemat vėl suyra. Gyvenimas? Nieko tokio nematyti; matau linijas, plokštumas, kūnus ir kaip jie keičiasi laikui bėgant. O laikas atrodo lyg elementarus prietaisas smulkiems pokyčiams matuoti, mokyklinė liniuotė su supaprastinta skale – joje viso labo trys padalos: buvo, yra ir bus.“

 

Autorė Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja. Prieš gaudama „Man Booker International Prize“ apdovanojimą ji pripažino, kad buvo jau primiršusi šį savo kūrinį. Pirmą kartą ši jos knyga išleista net 2007 metais. Tačiau po 11 metų gautas svarbus literatūros pasaulio apdovanojimas prikelia šią knygą naujam gyvenimui, naujiems tiražams ir naujoms kalboms. Olgos knyga „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ buvo vėl įtraukta į „Man Booker International Prize“ trumpąjį sąrašą (knygą ketinama išleisti lietuvių kalba). Tai pirmoji lenkų autorė, kuri susilaukė tokio dėmesio. Tad panašu, kad mūsų kaimynai lenkai turi kuo didžiuotis, o mes galime susipažinti ir įvertinti jų kūrybą.

 


foto_michal_lepecki_kristina-sabaliauskaite-su-rasytoja-man-booker-international-premijos-laureate-o-5bd9a606b62a2nuotr. Michał Łepecki / Kristina Sabaliauskaitė su rašytoja, „Man Booker International“ premijos laureate Olga Tokarczuk, Krokuvos knygų mugėje


 

Juokiuosi iš savo skaitymo nuojautos. Suprantu, kad tiek knyga, tiek ši autorė negalėjo aplenkti mano knygų lentynos. Pirmiausiai dėl to, kad Olga ir mano mylima autorė Kristina Sabaliauskaitė vertina viena kitos kūrybą. Olgos pagyras net galima rasti ant Kristinos knygų.

 

Taip pat labai malonus sutapimas. Dievinu istorines knygas, o mano sūnaus vardas Jokūbas. Ir štai atrandu, kad Olga yra išleidusi epinį istorinį romaną „Jokūbo knygos“. Kaip suprantu, vertimo dar (?!) neturime, bet gal kada sulauksime ir bus galimybė susipažinti su jos turiniu. Tad „Bėgūnai“ leido atrasti ryškią, įdomią, savo nuomonę turinčią, gilią ir, tikiu, dar ne kartą literatūros pasaulį sudrebinsiančią autorę.

 


„Žemė yra apvali; todėl neprisiriškime prie krypčių. Tai buvo galima iš dalies suprasti – žmogui iš niekur kiekvienas judėjimas tampa grįžimu, nes niekas taip netraukia savęsp kaip tuštuma.“


 

Tad kas tie „Bėgūnai“? Pirmiausiai – tai fragmentiškas kūrinys. Imdami skaityti nesitikėkite nuoseklaus romano. Tai tarsi keli iš konteksto ištraukti apsakymai, be pradžios ir pabaigos. O juos skiria trumpos istorijos, įžvalgos, pamąstymai. Pagrindinė mintis susijusi su kelionėmis, judėjimu, o pavadinimas veda prie Rusijos sentikių sektos, kuri tiki, kad tik nuolatinis judėjimas apsaugos nuo velnio.

 

Tačiau bėgūnai tiki ne tik fiziniu judėjimu. Protas. Protas taip pat turi judėti į priekį. Tad ar nematyti ryškaus ryšio su šiuolaikiniu pasauliu – tu privalai judėti, augti, mąstyti, norėti, domėtis, kad velnias (o gal tingi apatija?) tavęs nepaverstu mažu žmogeliu – vartotoju, kuris galvoja tik apie pinigus, daiktus ir bergždžią kasdienybę.

 

Tai sunki knyga. Turi labai aiškiai suprasti, kad neperskaitysi jos kaip eilinio romano. Tie trumpi fragmentai dėl savo trumpumo netampa lengvesni. Daug gylio, daug minčių. Gal ir ne pats tinkamiausias metas buvo skaityti knygą rudeniui ir lietui prasidėjus. Jai reikia nusiteikti ir skaityti neskubant. Prieš akis vis mačiau vaizdą – sėdžiu Pilies g., kavinėje ir lietingą dieną stebiu pro langą einančius žmones. Stebiu ir galvoju, kaip jie atrodo, kur jie eina, ką jie galvoja. Štai tokia ir ši knyga – apie pro šalį judantį žmogų ir jo beribį vidinį pasaulį. Jei tokia nuotaika pradėsite, skaitysite su malonumu.

 

Kai aš galvoju apie keliones, visada susimąstau, kiek daug žmogus iš jų tikisi. Noras pabėgti nuo savo gyvenimo, savo minčių – kai pavargsti, nori viską mesti ir išvažiuoti, pakeisti aplinką, nes tiki, kad viskas taps paprasčiau. Tačiau pabėgęs supranti, kad aplinka kita, o tavo mintys ir tavo nerimas atkeliavo kartu. Nuo jų nepabėgsi. Ir tik išsprendęs visus vidinius klausimus galėsi paleisti. 

 


„Dar manau, kad pasaulis yra viduje, smegenų vagoje, kankorėžinėje liaukoje, stovi gerklėje, tasai gaublys. Iš esmės, jį būtų galima atkosėti ir išspjauti.“


 

Dar viena be kelionių ryškiai pasikartojanti kūniškumo tema. Kūno išsaugojimas, anatomija, nemirtingumas. Petro I pomėgiai, kurių gali rasti ir Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ istorijoje. Skaityti gal ir nebuvo malonu, bet dar dabar mąstau, ką tuo norėjo pasakyti autorė? Ar kūnas, tai vieta, kur viskas juda? Anatomijos atlasas, tai žemėlapis? O gal tiesos reikia akyliau ieškoti citatose: „…kai judame, neturime laiko tokioms bergždžioms meditacijoms. Todėl kelionėje žmonėms viskas atrodo nauja ir tyra, nekalta ir, tam tikra prasme, nemirtinga.“

 


„Tik vieno dalyko negalime – gyventi amžinai. Ir, dievaži, iš kur tokia keista užgaida – būti nemirtingiems?“


 

Kūrinys, kuris manęs nepaleidžia, nors jau skaitau kitą knygą. Gal tai reiškia, kad reikės skaityti kartą, antrą ar net trečią? Na, bent jau kitas Olgos į lietuvių kalbą išverstas knygas aš tikrai norėsiu perskaityti.

 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s