Orhan Pamuk „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ – melancholiškas ir kitoks Stambulas


„Į Stambulą atvykę turistai dažniausiai pamiršta, kad norint suprasti ir pažinti miestą nepakanka stebėti tik jo gatvės gyvenimą – reikia pamatyti ir tai, kas vyksta už namų sienų, nuošaliose uždarose vietose.“


 

Stambulas – miestas, kuriame dar nesu buvusi. Sakau DAR, nes tai viena iš tų pasaulio vietų, kurias būtinai noriu pamatyti. Esu buvusi Turkijoje du kartus. Abu kartus supratau, kaip dažnai mes gyvename stereotipais. Ir kaip dažnai „žinome” geriau net nepabandę. Turkija apipinta istorijomis, tačiau mūsų šeimos patirtis buvo pasakiška. Neišsiplėsiu apie atostogas Turkijoje, bet pasakysiu tik tiek, kad grįžusi net žiūrėjau turkišką serialą ir žiūrėdavau žinias su skausmu, jei pranešdavo apie neramumus ar sprogimus toje šalyje.

 


„Aš maniau, kad žmonės vis kartoja Alacho vardą todėl, kad jie vargšai. Tačiau kartais, girdėdamas, su kokia nuostaba ir panieka balse namiškiai mini kokį nors religingą žmogų, kuris penkiskart per dieną meldžiasi, <…> padarydavau priešingą išvadą: galbūt tie žmonės vargšai kaip tik todėl, kad stipriai tiki Alachu.“


 

Visgi Turkija man nuo pasakų laikų siejosi su kažkokia magija, egzotika, rytietiškais kvapais. Kažkuo, ko niekada nerasi čia, Europoje. Todėl kai paėmiau skaityti Orhano Pamuko “Stambulą”, galvojau, kad oh, koks malonumas manęs laukia. Vien tai, kad Orhanas Pamukas yra Nobelio premijos laureatas daro įspūdį. Taip pat labai dažnai jo pavardė linksniuojama šalia mano mylimos turkų autorės Elif Shafak – kaip provakarietiškas, plačiai į tabu temas Turkijoje žvelgiantis autorius. Na ir galutinai malonumą žadėjo faktas, kad ši knyga yra autoriaus memuarai. Man, kaip memuarų ir biografijų mėgėjai, daugiau nieko ir nebereikia žadėti.

 


Pg-32-turkey-getty

autorius savo namuose/ nuotr. independent.co.uk

567cfd7067b0a92c30555691

autorius vaikystėje su tėvais ir vyresniuoju broliu/ nuotr. http://www.hurriyet.com.tr/

93280e30710366b979f7b26b430d655d.jpg

autorius ir jo jaunystės meilė – piešimas/ nuotr. johannajuni.com

 

Bet šioje knygoje neradau nieko, ko tikėjausi. Pirmiausiai griuvo mano įsivaizduojamas įspūdis apie Stambulą. Kaip rašo autorius, gal tais Bizantijos ar Osmanų imperijos laikais, kai Stambulas dar buvo didingasis Konstantinopolis (Stambulo vardas oficialiai įteisintas 1930 m.), jis buvo magiškas ir turtingas. Tačiau jo gyvenimo Stambulas (autorius gimė 1952 m.) yra juodai baltas melancholiškas miestas, kuris bando užgniaužti tą žlugusios, pažemintos imperijos likimą. Miesto turtingieji nevykusiai bando šlietis prie Vakarų pasaulio. O vargšai paliekami melstis Alachui ir dėl to dar labiau niekinami turtingųjų.

 

Būtent tos dalys apie Orhano ir jo šeimos santykį su religija (jo šeima buvo nereliginga ir niekino aklai tikinčius), jo vaikystę, pirmąją meilę, ryškią močiutės asmenybę bei gyvenimo kelio pasirinkimus man buvo visa ko vyšnios. Gal todėl, kad jų buvo labai nedaug. Daugumą šios knygos puslapių sudaro gan poetiškai dėliojamos autoriaus mintys apie pro langą matomus vaizdus, dailininkus, menininkus ir miestą jų akimis. Net visas skyrius apie garlaivius ir jų plaukiojimą Bosforo įlankoje. Ir viskas, viskas padengta storu melancholijos sluoksniu. Taip, skaitant šią knygą matai daugiau pilkos, nei taip tradiciškai Turkijai tinkančios turkio spalvos.

 

Todėl labai rekomenduoju šią knygą, jei norite tos melancholijos. Jei mėgstate Orhaną Pamuką ir mylite Stambulą. Jei bent esate jame buvę. Nes man to ir trūko – gyvų įspūdžių iš Stambulo, o ne įsivaizdavimo, kuris po kiekvieno puslapio nyko, nyko ir nunyko. Ir ką aš tikrai pasiėmiau iš šios knygos, tai norą geriau pažinti autoriaus kūrybą. Gimęs ir augęs turtingoje šeimoje, ketinęs tapti architektu ir turėjęs talentą piešti. Jis atviras, net kiek tiesmukas, bet labai poetiškas. Kaip visa tai atsiskleidžia jo knygose – man jau labai įdomu.

 

Knygoje nemažai gražių, nepaprastai meniškų Stambulo nuotraukų, nuorodos į Stambulą aprašiusių/ tapiusių menininkų kūrybą. Teko girdėti, kad angliškoje šios knygos versijoje galime rasti dar daugiau nuotraukų. 

 


567d009f67b0a92c305556cf

Stambulas fotografo Ara Güler akimis

 

Ir šioks toks pastebėjimas – skaitydama supratau, kad visgi vyrams literatūroje leidžiama daugiau nei moterims. Jei moteris smerkiama už keiksmažodį, tai autorius vyras gali varyti visą puslapį apie prancūzų rašytojo Gustavo Flobero sifilį ir su pasimėgavimu pasakoti apie jo lytinių organų žaizdas.

 


„Mums visiems daugiau ar mažiau svarbu, ką apie mus, kaip apie asmenybę arba tautą, galvoja užsieniečiai ar nepažįstamieji. Bėda, kai jų nuomonė tampa tokia svarbi, kad pradeda kelti skausmą, sudrumsčia mūsų santykį su tikrove ar net tampa svarbesnė už pačią tikrovę. Būtent šitaip jautriai aš, kaip ir dauguma Stambulo gyventojų, reaguoju į tai, kokį įspūdį mano miestas palieka europiečiui, ir man, kaip visiems rašytojams, viena akimi nuolat stebintiems Vakarus, ši įkyri mintis niekaip neduoda ramybės.“


 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s