Kent Haruf „Mūsų sielos naktyje“ – kai scenarijus filmui geresnis už knygą


„Nebenoriu gyventi kaip anksčiau – dėl kitų žmonių, pagal jų nuostatas ir įsivaizdavimus. Ne taip reikia gyventi. Bent jau aš taip daugiau nebenoriu.“


 

Filmo pagal šią knygą aš nemačiau (dar!), bet perskaičiusi apie tai, kad „Netflix“ yra sukūręs pagal šią knygą filmą, skaitydama jau mačiau, kad tai bus tas variantas, kai filmas gali būti stipresnis už knygą.

 

Viena tų gražių, mielų, plonų leidyklos „Baltos lankos“ knygų. 141 puslapis, tikrąja šių žodžių prasme, sielų naktyje. Man užteko vieno vienintelio dalyko, kad įsigeisčiau skaityti šį kūrinį. Tai buvo žodžiai ant knygos nugarėlės: „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti“. Ta prasme! Ar gali būti kas intymiau? Ar gali kas labiau sukelti lūkesčius šiai knygai, nei tokia citata? Tikiesi tokio lygio gylio, kad net sunku įsivaizduoti.

 

 


„Kas gyvenime gauna tai, ko tikisi? Atrodo, kad labai nedaug kas, o gal išvis niekas. Dažniausiai žmonės kaip neregiai tik trankosi vienas į kitą, aklai įsikibę pasenusio mąstymo, nerealių svajonių ir įsitikinimų.“


 

Istorija paprasta – vyras ir moteris, du garbaus amžiaus sulaukę žmonės, kaimynai. Antrų pusių jau nebėra kartu, vaikai užaugę. Lieka tik ramiai stumiamos dienos ir prisiminimai apie prabėgusį gyvenimą. Edė gan drąsiai, nebijodama kažko prarasti, pasiūlo kaimynui Luisui avantiūrą. Kasnakt Luisui ateiti pas Edę ir kartu užmigti. „Dievai, kaip gražu!” vis sukosi mano galvoje. O dar kai knygos aprašyme istorija lyginama su „Stouneriu“…  Viskas, lūkesčiai kosminiai.

 

Ir ką aš galiu pasakyti. Su „Stouneriu“ lyginti net nelyginsiu, čia net kalbos nėra. Bet pasakysiu tiek, kad lūkesčiai buvo kur kas aukštesni, nei knygos man paliktas jausmas. O jausmas geras, negaliu sakyti, kad knyga bloga. Istorija labai viltinga, jautri. Knygos kuriama nuotaika tokia rami ir taiki, kad skaityti gera gera. Bet to pokalbių, temų gylio aš taip ir nesulaukiau (pasibraukiau vos kelias citatas). Toks jausmas, lyg autorius leido pažvelgti pro rakto skylutę į dviejų žmonių gyvenimą, bet didžioji jausmų paslaptis taip ir liko tarp jų dviejų.

 


HARUF-1-obit-articleLarge.jpgautorius/ nuotr. nytimes.com

 

O kalbant apie autorių, tai Kent Haruf (1943 – 2014 m.), amerikiečių autorius, šios knygos dienos šviesos taip ir neišvydo. Jo parašyta istorija buvo atrasta ir išleista jau po jo mirties. Kai sužinojau šį faktą, pagalvojau, kad o gal autorius šią knygą į pasaulį būtų paleidęs visai kitokią? O gal tai tik istorijos pamatai, kuriems dar trūksta namų sienų ir paveikslų ant jų. Nes kruopščiai skaitytoją jaukinęsis autorius knygos pabaigoje taip sumaišo kortas, palieka tokį sumaišties ir net pykčio jausmą (labai pykau ant tokio gyvenimo), kad nori nenori pagalvoji – ar tikrai būta tokio sumanymo?

 


MV5BMzU4ODQ5MDc5OV5BMl5BanBnXkFtZTgwMjk4MDM1MzI@._V1_.jpg

nuotr. imdb.com

 

Tam tikros vietos atrodė net nelabai reikalingos knygai. Tačiau galvodama apie filmą mačiau, kad būtent tokie skyriai leistų kurti nuotaiką, atmosferą. Leistų pokalbius užpildyti ramiomis pauzėmis. Tad knyga įvertinta – poetiška, ramu, gera, o pabaigoje… Tad lieka prisiruošti filmui „Our souls at night“ (IMDb 6.9), kuris, neabejoju, su tokia knygos padiktuota nuotaika suteiks nemažą malonumą. Nors… Vėl tie lūkesčiai…

 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s