Giedrė Milerytė – Japertienė „Kai Kaunas buvo Kaunas“ – mylintiems tarpukario laikinąją sostinę


„Vos persikėlus iš Vilniaus, minint pirmąsias nepriklausomybės metines 1919 m. vasario 16 d., buvo nuspręsta pakeisti ir pagrindinės miesto gatvės pavadinimą. Svetimo valdovo Vilhelmo vardą turėjusi gatvė pervadinta į Laivės alėją. Per dvidešimt metų iš purvinos ir netvarkingos gatvės ji tapo reprezentacine miesto ašimi.“


 

Ir štai apie knygą kalbu aš – gimusi ir augusi Vilniuje, prisiekusi šio miesto ir literatūros apie jį mylėtoja. Ai, ir dar įdomus faktas, kad aš Kaune esu buvusi gal tik kokius 3 kartus 😀

 

Bet tokias knygas, tarpukario istoriją ir „Auksinio proto” tipo informaciją aš irgi dievinu. Tad gan su dideliu smalsumu ėmiausi šios.

 

Pirmiausiai, svarbu atkreipti dėmesį, kad knygoje nėra kalbama autorės balsu ar beriamos istorinės autorės žinios apie Kauną. Giedrė labai kūrybiškai tam pasitelkė to meto valdininko balsą ir akis. O jis tikrai smagus ir net su subtiliu humoru. Vyras, kurio gimtasis miestas ir yra Kaunas, dabar gyvena ir dirba Klaipėdoje. Ir štai vieną 1938 metų birželio dieną, jis atvyksta į Kauną ir pasakoja tai, ką mato ir žino. Keliauja gatvėmis ir papasakoja apie Žemaičių gatvėje stovintį namą ir jame gyvenančius žmones. Užsukęs į viešbutį ar kavinę, jis nuplaukia prisiminimų vingiais. Užsuka į elitinę Juozo Muralio kirpyklą, prasuka pro Jono Karvelio knygyną. Nupasakoja Vytauto Landsbergio – Žemkalnio architektūrą. Ir net apie pirmuosius viešnamius spėja papasakoti. Ir dažnai, laaabai dažnai naudoja žodį „modernus“.

 

35711843_1824667167578927_218420879665659904_o.jpgautorė, istorikė Giedrė Milerytė – Japertienė/ nuotr. Vygaudo Juozaičio

 

Tikrai mėgavausi tarpukario Kaunu. Ir manęs nepaliko jausmas, kad kauniečiai šią knygą įvertins dar geriau. Pamenu, kai per LRT kultūros kanalą žiūrėjau laidą apie Kauną, tarpukario kurortus, Kačerginę ir jos elitą. Paties V. Landsbergio – Žemkalnio anūkė vedžiojo ir pasakojo apie ypatingas Kauno vietas. Kaip man patiko! Kaip aš norėjau sužinoti daugiau! Tai ši knyga, gal ir nedaug, bet leido prie to laikotarpio prisiliesti.

 


„Išlipu iš vežimo senamiesčio širdyje – Rotušės aikštėje. Prieinu prie dešrelių pardavėjo. Tai ne šiaip dešrelės, bet labai modernus ir patogus valgyti patiekalas. Štai stovi gatvėje vyriškis, ant kaklo pasikabinęs karšto vandens pripildytus bidonus. Iš jų išsitraukia karštą dešrelę ir įdeda į pusiau perpjautą bandelę. Ant viršaus dar užspaudžia garstyčių – ir štai tau patiekalas, kurį gali gauti kad ir didžiausiuose pasaulio miestuose. Kaunas niekuo neatsilieka!“


 

Visgi tam tikrose vietose aš norėjau daugiau temos išvystymo, o tam tikrose vietose mano mintys nuklysdavo kitur. Bet manau, kad tai natūralu, nes skaitydama apie Vilnių aš galiu vaikščioti tomis gatvėmis, matyti jas. O štai su Kaunu tai jau supratot – trys kartai Kaune… 😀

 

Tad drąsiai šią knygą skaitykite tie, kurie myli Kauną. Ir oj, tikrai nesvarbu, ar jūs kauniečiai ar vilniečiai. Nuostabus laikotarpis, praturtinanti informacija ir puiki dovana neabejingiems tarpukario laikinajai sostinei.

 


„Būtent žmonės daro Kauną ypatingą! Tai jie išugdys mūsų vaikus. Tai jie rašys, dainuos, šoks, gros, atliks mokslinius eksperimentus, išras ir atras. Tai jie laimės medalių, kariaus už šį miestą ir už šią šalį. Tai jie pastatys tūkstančius pastatų – tikiu, po šimto metų visa šalis bus mūrinė. Na, o šiandien Kaunas tvarkosi! Iš gūdaus provincijos miesto jis jau tampa modernia Europos sostine, į kurią visada malonu sugrįžti!“


 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s