Siiri Enoranta „Graudaragio užkalbėjimas“ – realiu gyvenimu dvelkianti pasaka, kurią tiesiog įsimylėjau


„Gyvenimas turėjo velnišką įprotį pasiūlyti žmogui tai, ko tas troško užvis labiausiai, tik absoliučiai netinkamu metu.“


 

Metų pradžia mane nustebino naujais atradimais. Kaip sakoma, gera pradžia, pusė darbo. Tad jei mano skaitymo metai ir toliau bus tokie puikūs, tai būsiu labai laiminga.

 

„Graudaragio užkalbėjimas“ – pasaka jaunimui. Bent aš taip vadinu tokias knygas – pasakomis. Mistika, fantastika, kiti pasauliai – niekada nejaučiau noro skaityti tokio žanro knygų. Tikrai maniau, kad jos ne mano. Bet po kelių man svarbių žmonių rekomendacijų „Graudaragį“ aš visgi paėmiau į rankas. Ir man pakako pirmų skyrių, kad pagalvočiau: „Kur gi ši knyga buvo anksčiau?“

 

Pirmiausiai mane palietė labai taiklios ir gyvenimiškai išmintingos citatos. Štai kad ir ši, kurią pateikiu žemiau. Joje slypi tiek motinystės esmės, tiek grožio, kiek nė vienoje knygoje apie vaikų auginimą aš nebuvau radusi.

 


„Jis sėdėdavo greta Lėanos ir jiedu laikydavosi susikibę už rankų, o jeigu kildavo audra, Ulis susirangydavo jos glėbyje. Jiedu tylėdavo ir Lėana mažam berniukui nebyliai perduodavo savo meilę, per odą ir liną prasiskverbiančią iš kūno į kūną, ir Ulis kaupdavo ją tol, kol būdavo pasirengęs susidurti su jūra.“


 

Bet dabar šiek tiek apie patį siužetą. Knygoje pasakojama apie skirtingose vandenyno pusėse gyvenančias dvi tautas. Viena jų gyvena turtingoje ir galingoje karalystėje – Sidrinėjoje, kurią valdo aikštinga, bet dėl to ne mažiau protinga ir drąsi princesė Sadėja. Didžiausias Sidrinėjos turtas – stiklas, o gražiausius rūmų dirbinius kuria kruopščiai šiam darbui atrinktos stiklės. Kiekviena jų atsisako savo seno gyvenimo, seno vardo ir senų svajonių tam, kad taptų princesės patarėjomis. Rūmuose ir visoje karalystėje tiesiog klestėte klesti feminizmas. Todėl, jei lyginčiau šią knygą su feministiška „Galybe“, visgi turėčiau pasakyti, kad šioje knygoje tas moterų valdovių pasaulis kur kas realesnis ir skoningesnis.

 

Tuo tarpu kitoje vandenyno pusėje gyvena graudaragių tauta, kuriai svetimas vartojimas ar materialus turtas. Gamta, kalnai, slėniai – pagrindinis žmonių turtas. Ir, žinoma, jų graudaragiai, kurie pasirodo salos gyventojui tik jam sulaukus šešerių. Salos gyventojai šventai tiki, kad graudaragis tau išpranašauja liūdesio naštą. Ir štai mažajam Uliui to liūdesio teko kur kas daugiau, nei kitiems. Berniukas parašo laišką ir įmeta jį į vandenį, tikėdamasis, kad vieną dieną kas nors atvyks jo pasiimti ir graudaragių tautai nereikės kartu patirti jo lemties. Ir štai dvi skirtingos tautos susitinka.

 

Pats istorijos veiksmas vyksta 3114 metais, tačiau jokiu futurizmu istorijoje net nekvepia. Kaip tik, jaučiausi tarsi skaityčiau kokio XVIII a. istorinį romaną. Ir tik vietomis, dialoguose jutau, kad veikėjai, kalbėdami apie praeities žmones, kalba apie mus.

 


Siiri-Enoranta.jpg

autorė/ nuotr. https://pirkkalaiskirjailijat.net/jasenet/

 

Ir štai perskaičiusi ir gerai mintyse praskenavusi istoriją, aš supratau, kad jokios čia fantastikos ar didelio misticizmo ir nėra. Jokių nerealių mistinių gyvūnų, antgamtiškų veikėjų, stebuklingų galių ar pan. Tiesiog skaitydamas tu pats visam tam pasauliui uždedi kažkokį mistišką, pasakišką šydą. Gal šis žanras tuo ir dėkingas, kad gali sukurti tolimas tautas, rūmus ir princeses, graudararius, bet kiek visiems jiems suteiksi žmogiškumo, realumo, kiek moralo ir minties visam tam įkvėpsi, parodys tavo kaip rašytojo talentą.

 


„Li mąstė, kad niekuomet negalėtų taip savęs išsižadėti. Tačiau ji taip pat suprato, kad niekuomet iki galo nesupras visų sidriniečių tradicijų ir įpročių, ypač to, kad kažkas kažkur nusprendė, jog vieni žmonės yra vertingesni už kitus, ir visi tuo tikėjo, visi taip ilgai save įtikinėjo, kad tai tapo tikrove.“


 

O labiausiai vertinu šią knygą už žmonių jausmų ir jų tarpusavio santykių gvildenimą. Vidiniai virsmai, išsipildymo jausmas atradus tai, ko ieškojai, meilė, kuri tokia realistiška ir gyvenimiška, kad net liūdna. Ir net netektis, kurios šioje knygoje gan daug, viskam suteikia ne pasakos, o realaus gyvenimo skonį. Aš labai norėčiau, kad kiekvienas jaunas žmogus perskaitytų šią knygą, nes tas, kuris skaitys, bus skatinamas tikėti ir pasitikėti savimi, nesižeminti ir jausti savo vertę. Ši žinutė knygoje ypač stipri.

 

Man patiko. Aš mėgavausi. Gal tai lėmė pirminių lūkesčių šiai knygai nebūvimas, bet man nerūpi. Aš tiesiog įsimylėjau šią knygą ir džiaugiuosi, kad ji yra ir bus mano knygų lentynoje. Tad nuoširdžiausiai rekomenduoju – jei neskaitot tokių knygų, pabandykite. Aš pabandžiau ir įsimylėjau. Gal ir jūsų laukia tas pats.

 

Beje, turite laiko iki šių metų Knygų mugės, nes šiemet atvyksta pati knygos autorė Siiri Enoranta. Smagu, kad jau žinau, kurioje eilėje prie parašų stovėsiu.

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s