Shin Kyung – sook „Ri Džinė“ – realiai gyvenusi korėjietė, kuriai laisvė ir meilė Paryžiuje netapo svajonės išsipildymu


„Jis tiesiog visą gyvenimą norėjo nugyventi šalia šios moters.“


 

Lietuvoje knygos mylėtojai tikrai turėjo būti skaitę, ar bent pastebėję, kitą šios rašytojos knygą „Prašau, pasirūpink mama“. Prisipažinsiu, aš esu ta, kuri tik žino apie ją, bet neskaitė. Todėl nebuvau susipažinusi su autorės kūryba. Startavau nuo šios ir likau maloniai literatūriškai sukrėsta. Tačiau, kad sukrėtimas nebūtų jau toks stiprus, paminėsiu ir tai, kas man užkliuvo.

 

Knygos nugarėlėje rasite žodžius – „tikrais įvykiais paremtame pasakojime…“ Tolima Korėja, (XIX a. pabaigoje vadinama Čosono karalyste), didingi karaliaus rūmai ir juose šokanti vergė Ri Džinė. Tiesa, mergina vardo net neturi, ir šis jai buvo suteiktas tik išvykstant iš karalystės. Ir tas žodis „vergė“ skamba labai slegiančiai. Iš tiesų, tai Ri Džinė karališkoje prabangoje gyvenanti karalienės numylėtinė mergaitė, kuri turi dievišką talentą šokti. Vaikystėje ji augo šalia rūmų esančiame kaime. Po motinos mirties mergaitė liko viena, todėl jokio giminystės ryšio neturinti teta ją priglaudžia savo namuose ir myli kaip savą. Staiga jų kieme pasirodo prancūzų dvasininkas su nebyliu berniuku. Dvasininkas į Ri Džinės gyvenimą atneša prancūzų kalbą, o mažasis berniukas Kang Jonas draugystę, žodžiais neįvardinamą ryšį ir muziką.

 


Kyung-Sook-Shin-012.jpgautorė/ nuotr. Guardian UK

 

Mergina užauga ir štai į jos gyvenimą pasibeldžia vyro meilė. Prancūzijos pasiuntinys Kolenas atvyksta į Čosono karalystę. Ketindamas užmegzti palankius ryšius su karaliumi, Kolenas net nesitiki, kad diplomatinė tarnyba jam atneš meilę rūmų šokėjai. Per daug neatvirausiu kas ir kaip, bet Kolenui pavyksta gauti karaliaus leidimą ir išsivežti Ri Džinę su savimi į bohemišką, atvirą ir laisvą Prancūziją.

 

Jau vien ta dalis, kad jie išvyksta į Prancūziją, man suteikė daug lūkesčių. Įsivaizdavau, kad skaitysiu apie bohemą, meną, spektaklius ir vakarėlius. Jau mačiau, kaip Ri Džinė iš tarnaitės virsta emancipuota paryžiete. O kur dar aistringa meilė prancūzui ir pan. Na, o tą tragišką jos likimą siejau su per didelėmis meilės aistromis, kai „aistrų laužas“ jau taip įsišėlsta, kad pradeda visus naikinti. Bet ne. Čia viskas pasisuka kiek kita linkme.

 

Ri Džinė išvyksta su Kolenu, bet ar tai meilė? Atvykusi į Prancūziją, ji visus žavi savo puikia prancūzų kalba ir apsiskaitymu, bet ar jaučiasi sava? Galiausiai jauna moteris patiria tokius gyvenimiškus smūgius, jog jos vienintelis noras grįžti namo. Tačiau kokia tikroji grįžimo priežastis? Tad šioje knygoje tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti aišku ir paprasta, slepia kur kas sudėtingesnius dalykus.

 


„Žmogus toks jau yra: nuolat prieštarauja pats sau, reikalaudamas ko nors didelėmis pėdomis palikti mažus pėdsakus.“


 

Šioje istorijoje tikrų faktų yra tik tiek, kad tokia Ri Džinė iš tiesų egzistavo. Autorė informacijos ieškojo Prancūzijoje ir Korėjoje. Apie Koleną rado, o štai Ri Džinė tarsi išgaravo iš visų šaltinių ir žmonių atminties. Tačiau menkutis tikrų faktų būvimas visiškai nenuvylė. Autorė pripažino, kad davė laisvę savo vaizduotei ir Ri Džinei suteikė antrą gyvenimą. Įpinti tikri ir išgalvoti XIX a. žmonės, įvykiai, viskas sodriai perliejama jausmais bei emocijomis. Ir štai, istorija tampa jautriu, įtraukiančiu, bet, labai gaila, tragišku merginos gyvenimu.

                                                                                                                                

Atrodo, kad galėčiau rašyti ir rašyti apie šią knygą. Gan daug ji savyje talpina. Bet šalia puikios istorijos pakalbėjime apie minusus. Taigi – vertimas. Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaičiau gal savaitę. Knygos tekstas man niekaip neleido įsivažiuoti. Mintyse norėjau kritikuoti vertimą, bet nesu filologė, tad pasistengiau viską nurašyti nuovargiui. Tad skaičiau skaičiau, kol pati istorija mane tiek įtraukė, kad net vaikui paleidau filmukus, kad galėčiau nieko nelaukusi baigti skaityti knygą. Bet po šios į rankas paėmiau knygą apie politiką. Ir aš sklandžiai nuplaukiau tekstu… Ir tada supratau, kad visgi vertimas, o ne nuovargis man trukdė skaityti. Tiesiog kartais tekstą reikia šlifuoti, šlifuoti ir šlifuoti tol, kol skaitytojas net nepajus, kad knyga yra verstinė. Bet suprantu, lengva man sakyti, kai korėjiečių kalbos nemoku (ir panašu, kad jau tikriausiai ir neišmoksiu 😀 )

 

Dar vienas dalykas – išnašos. Kadangi knygoje kalbama apie korėjiečių kultūrą, gan dažnai naudojami jų kultūrai būdingų drabužių, šokių, patiekalų ar pan. pavadinimai. Visų šių žodžių paaiškinimas pateikiamas puslapio apačioje. Ir taip, mane tai labai blaškė ir atitraukė nuo teksto. Paskui tiesiog yra žymiai sudėtingiau vėl susirasti pamestą sakinį ir skaityti toliau. Aš tiesiog nebeskaitydavau tų paaiškinimų, nes labai didelės meninės ar intelektinės vertės jie tekstui ir nesuteikė.

 

Todėl, jeigu po tokio ilgo mano teksto jums sunku suprasti – patiko man ar ne? – tai tiesiog apibendrinu ir pasakau – taip, man patiko. Dabar rašydama apžvalgą pagalvojau, kad buvo keletas vietų, kurios manęs neįtikino, veikėjai „neatvaidino“ iki galo, bet antra knygos pusė privertė sulaikyti kvapą, pravirkti ir dar kartą įsitikinti, kad tokios istorijos vertos laiko ir filmuko vaikui. Autorės vaizduotė stipri.

 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s