Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ – o ji tiesiog norėjo būti laiminga


„Skiriu Stambulo moterims ir Stambulo miestui, kuris visada priklausė moterims.“


 

Kalbėdama apie Elif Shafak prisipažįstu, kad esu šališka. Ji viena mylimiausių mano rašytojų. Ir nors ne visus jos kūrinius galiu vertinti aukščiausiais balais, ji turi kažką tokio, kas mane priverčia laukti jos knygų su nekantrumu.

 

Elif kūryboje galima įžvelgti keletą krypčių. Viena jų yra dvasinė – sufizmas ir Rumi išmintis. Tai, kuo tiki pati Elif. Ir kuo persmelkta jos gyvenimo filosofija bei kūryba. Vienas ryškiausių šios krypties kūrinių – „Keturiasdešimt meilės taisyklių“.

 

Kita kryptis – politinės, socialinės ir kultūrinės Turkijos problemos. Stiprūs moterų portretai (feminizmo tema) ir skirtumai tarp musulmoniškų bei vakarietiškų kultūrų. Elif (politikos mokslų daktarė) nevengia išsakyti savo nuomonės tiek viešai, tiek pasisakyti savo kūriniuose. Pripažindama, kad labai myli savo kraštą, ji negali nematyti Turkijos problemų. Tad jos naujausią kūrinį „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ priskirčiau būtent šiai politinei, socialinei ir kultūrinei krypčiai.

 

Tai informacija tiems, kurie dar nėra susipažinę su Elif kūryba. Jos knygose svarbu suprasti kontekstą. Manau, kad visur ir visada yra labai svarbu suprasti kontekstą.

 


elif-shafakautorė/ nuotr. https://mvslim.com/

 

Istorija pasakoja Leilos gyvenimą: „Kai vyrai klausdavo – o tai nutikdavo dažnai, – kodėl jos vardas Leila, o ne Leyla <…>, ji juokdamasi atsakydavo, kad vieną dieną nuėjo į turgų ir išmainė praeitį į amžinybę.“ (Y – yesterday – praeitis, i – infinity – amžinybė (angl.)) Poligamiškoje šeimoje užaugusi mergina nuo pat vaikystės sužino paslapčių, kurios neleidžia jai jaustis eiline, vaikyste besidžiaugiančia mergaite. Meilę artimui ima keisti nusivilimas. Radikalus tėvo religingumas. Bet skaudžiausiu dūriu tampa artimųjų išdavystė patyrus tai, ko niekada joks vaikas neturi patirti. Leila nusprendžia bėgti į Stambulą.

 

Ir čia romantiškai įsivaizduojamas Stambulas atskleidžia visas savo spalvas. Tik jos pasirodo purvinesnės nei buvo galima tikėtis. Leila tampa sekso vergystės auka. Bet net į tokį šlykštų pasaulį likimas jai atveda draugų ir meilę. Politiniai įvykiai, miesto požiūris į gyvenimo nuskriaustuosius, hierarchijos galia ir pan. Temos, be kurių Elif kūrybos neįsivaizduoju.

 

Knygos anotacijoje neslepiama, Leila miršta ir visa jos istorija, tai tie jos gyvenimo prisiminimai, kurie iškyla per paskutines 10 minučių ir 38 sekundes, kol miršta jos smegenys. Literatūroje istorijos pateikimas iš mirusiojo perspektyvos tikrai ne naujiena, bet kaskart skaityti ir suprasti, kad pagrindinis veikėjas jau yra miręs, tikrai sunku. Todėl skaičiau, laukiau ir tikėjausi. Kaip ten viskas susiklostys?

 


„Ji nenorėjo turėti nieko bendra su Dievu, kuris susigalvoja šimtus būdų teisti ir kankinti žmones, tačiau nepajudina nė piršto, kad apsaugotų juos, kai jiems Jo reikia.“


 

Knygos skyriuose pasakojamas tai Leilos, tai vieno iš jos penkių draugų gyvenimas. Viskas supinama labai organiškai. Kiekvienas veikėjas papildo istoriją ir vienas kitą.

 

Elif knygose nereikia tikėtis įmantrių siužeto vingių. Viskas čia apie gyvenimą, o ne siekį skaitytojui iššaukti tą „wow“ momentą. Pati autorė žodyje skaitytojui paatvirauja, kad viskas išgalvota, tačiau yra apie realius Stambule sutiktus žmones. Ryškūs, įtikinami charakteriai, stipri vertybinė ir „polit-soc-kultūrinė” linija (pati sugalvojau 😉 ), gyvenimo neteisybė ir žmonių žiaurumas bei siauraprotystė. Ir vėl kartojuos. Bet apie tai jos knygos.

 

Perskaičiusi pirmąją knygos pusę jaučiau neteisybės jausmą dar ir dėl to – na kodėl ši knyga ne 800 puslapių? Istorija taip įtraukė. Negalėjau atsidžiaugti, kad Elif manęs nenuvylė ir tikrai labai aukšti lūkesčiai buvo pateisinti.

 

Knyga, kurioje vaizduojamas stiprios moters portretas. Skaudus realizmas, kuris taip, apgaubia knygą tamsa ir skausmu, bet kartu sukuria tikros ir kokybiškos istorijos įspūdį. Justi autorės skepticizmas aprašant absurdiško religingumo apraiškas. Kai Dievas tampa svarbiau už tavo paties vaiką. Kol skaičiau, mano vaikas spėjo šią knyga apipilti kava. O tada arbata. Bet dabar vartau ir galvoju, kad jai tinka. Visai knygos atmosferai labai tinka. Tokia netobula.

 

O štai antroji knygos pusė mane kiek nustebino. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kad tai tos pačios autorės ta pati knyga. Po sukrečiančio moters gyvenimo jaučiausi tarsi papuolusi į trilerį. Tik trilerių aš nemėgstu. Gerai, kad net ir toje dalyje buvo užuominų į veikėjų virsmus ar gilesnius apmąstymus. O pabaiga leidžia apsiraminti – visgi myliu aš Elif Shafak, nors tu ką.

 

Tad pasimėgaukite tie, kurie dar neskaitėte. O aš dabar vėl lauksiu jos naujos knygos.

 


„Stambulas buvo iliuzija. Nenusisekęs mago triukas. Sapnas, egzistuojantis hašišo rūkytojų galvose. Tiesą sakant, nebuvo jokio Stambulo. Buvo daugybė Stambulų, kurie grūmėsi, varžėsi, kovojo tarpusavyje suprasdami, kad galiausiai išliks tik vienas.“


 

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s