Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ – arba knyga visam gyvenimui

 


„Šiomis tarpusavyje nesusijusiomis impresijomis, nejausdamas jokio noro jas susieti, paprasčiausiai pasakoju autobiografiją be faktų, savo istoriją be gyvenimo. Tai mano Išpažinimai, o jeigu juose nepasakau nieko, tai todėl, kad neturiu ką pasakyti.“


 

Nepamenu, kada jaučiau tokią vidinę atsakomybę rašydama knygos apžvalgą. Atrodo, kad knyga užima tokią svarbią man vietą, kad noriu kiekvieną žodį gerai apgalvoti, pasverti, suteikti jam tinkamą prasmę. O gal pati knyga, per visus 510 puslapių, taip aktyviai sėjo tikslaus žodžio minčiai bei jausmui apibūdinti sėklą, kad po to tiesiog nebegali sau leisti kitaip?

 

Portugalų poeto ir prozininko Fernando Pessoa (1888 – 1935) knyga, kuri buvo išleista jau po jo mirties. Ir tai padaryta tik 1982 metais. Sunkiai įskaitomi jo rankraščiai buvo surinkti ir tapo nuo portugalų literatūros pasaulio neatsiejamu kūriniu. O man skaitant vis iškildavo mintis – ar pats autorius būtų ketinęs išleisti tai, ką mes šiandien laikome savo rankose? Taip, tai ne biografija, tai jo įsivaizduojamo veikėjo Bernardo Soarešo mintys ir žodžiai. Bet kai paprastame romane tu dar gali atsieti veikėją ir autorių, tai šioje knygoje to padaryti tiesiog neįmanoma. O jis čia atviras, tikras, sarkastiškas, išsigandęs, besibodintis, nebandantis įtikti… arba tiesiog nuostabus.

 


800px-Pessoabaixaautorius/ nuotr. Wikipedia

 

Sielos pliūpsniai tau artimos sielos. Vidinių žmogaus žemių kapstymo, sielos draskymo ir ištįso literatūrinio (o gal tiesiog žmogiško) malonumo neišsemiami klodai, gausybės ragas, perpetuum mobile. Vadinkite kaip norite. Bet tik tada, jeigu šią knygą pajausite. O jeigu pajausite – ši knyga taps jūsų namų Biblija. Nenorėsite niekam jos skolinti ir net neleisite prisiliesti. Norėsite skaityti visą gyvenimą, nes kaskart atsivertus ją perskaitysite kitaip. Na, o jei nepajausite – tai gailėsitės į balą išmetę 15 eurų. Visgi viliuosi, kad priklausysite tai pirmai žmonių grupei. Pabūsiu sarkastiška, bet komanda, kuriai atstovausite, labiau pasakys apie jus, nei apie knygą.

 

Čia nėra siužeto. Čia nėra pradžios ar pabaigos. Ir taip, sutiksiu su girdėta mintimi, kad šią knygą skaityti reikia dozuotai. Vietomis tekstas tik neeiliuota poezija, veikėjo vidaus ir išorės surezonavimas, siurrealistinis aplinkos aprašymas. O vietomis tekstas griebia už gerklės (ar už klyno, čia jau kaip, kam ir kur skaudžiau). Perskaičius trumpą tekstą, skaitydavau jį dar kartą. O kartais ir dar. Nes kiekvieną žodį norėjau susieti, suprasti sakiniui suteiktą reikšmę, suderinti nesuderinamus veiksmažodžius ir būdvardžius. Ir taip, smegenys dirbo intensyvų darbą. Kartais po penkių puslapių padėdavau knygą į šalį, nes jausdavausi tiesiog per daug pavargusi. Niekada nieko panašaus nesu skaičiusi – kaip kažkas sugebėjo taip tiksliai aprašyti jausmą, mintį ir apskritai kažką neįvardinamą. Taip tiksliai parinkti kiekvieną žodį, iškelti neiškeliamą į paviršių.

 


„Kai paprašydavau pasakyti, ką man daryti, visi imdavo kažką suokti, kiekvienas savaip. Kai nežinodamas, kur sukti, sustojau kelyje, visi nustebo, kad neinu nežinia kur ir kad negrįžtu atgal – aš, būdraujantis kryžkelėje ir nežinantis, iš kur atėjęs. Pamačiau, kad esu scenoje ir nemoku savo vaidmens, o kiti, nors taip pat nemoka, vaidina užtikrintai.“


 

To nereikia suvokti. Nors viskas labai suvokiama. Tiek daug prieštaravimų, bet visi jie teisingi. Tiek daug nemeilės, bet su nesuvokiamai didele meile. Tiek pastabumo ten, kur vengiama matyti.

 

Man belieka tik kalbėti citatomis iš knygos, nes jaučiuosi negebanti (ir niekada negebėsiu) kalbėti taip, kaip tai darė Fernando Pessoa. Nes „kas absurdiška – dieviška“. Nes Fernando ar Bernardas (nesvarbu) norėjo „kad šios knygos skaitymas paliktų jums palaimingo košmaro įspūdį”. Ir jį paliko.

 

Ir dar. Jaučiuosi kaip Paul Bailey iš „Independent: „„Nerimo knyga“ buvo skrynioje, kuri galėjo likti neatidaryta. Ačiū dievams, kad taip neatsitiko.”

 


„Mintyse, aišku, klausiate manęs, kokia šitų sakinių prasmė; niekada nedarykite tokios klaidos. Atsikratykite vaikiško įpročio klausti, ką reiškia vienas ar kitas dalykas arba žodis. Niekas apskritai nieko nereiškia.“


 

 

Palaimingo skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s