Aneta Anra „Niki. Dvigubas portretas“ – švelniai tariant, ne mano knyga

Jeigu trumpai, tai šią knygą galėčiau apibūdinti vienu žodžiu. Ne ne, ne tuo, apie kurį pagalvojote. Arba tikrai pagalvojo tie, kurie skaitė mano pasidalintomis citatomis Instagrame. Mano „mylimiausia“ štai ši:

 


„Sakei, gimdanti moteris tampa vyru tą akimirką, kai gimstantis kūdikis tampa jos falu, tą trumpą akimirką ji yra mama ir tėvas vienu metu…“


 

Taigi, galėčiau apibūdinti vienu žodžiu – nesusipratimas… Bet ji man toks didelis nesusipratimas, kad net pažadino norą parašyti ilgą apžvalgą, ko karantino metu tiesiog nesinori. Žinoma, autorės žinomumas lietuviško meno pasaulyje gelbsti knygai – atsiliepimai puikūs. Panašu, kad autorę pažįstantys suprato, apie ką čia ši knyga.

 

Visgi džiaugiuosi, kad perskaičiusi knygą nerašau apžvalgos „ant karštų“. Taip išvengiu kraštutinumų – komplimentų su dideliu patosų arba pasibaisėjimo su kiek mažiau diplomatiškais pastebėjimais.

 

Ir dar džiaugiuosi, kad nepažįstu autorės asmeniškai, nes būtų sunku meluoti…

 


„Vyras?

Vyras? Vyras? Kas tas vyras be moters?

Bybys saujoj.“


 

Šią turiu jau nuo pat jos išleidimo, bet niekaip nepaimdavau į rankas. Panorau perskaityti dėl man patrauklių temų – moteris – menininkė (lyg ir autobiografija), Vilnius ir meno pasaulis. Man kaip tik boheminių knygų periodas, tad ir atsiverčiau. Nors viršelis labiau bylojo apie kažką iš 1994 metų.

 

Pirmi puslapiai iškart dėjo riebų pliusą. Išskirtas sąrašas autorių, kurių citatos naudojamos knygoje – Olga Tokarczuk, Alessandro Baricco, Julian Barnes. „Wow!“ pagalvojau! Autorės skonis geras, vadinasi, jau laukia kažkas puikaus.

 

Pirmą pusę knygos bandžiau pagauti stilių, veikėjų paveikslus, bent kažkokią esmę. Žodžiu – apskritai susigaudyti, ką aš čia skaitau?! Niekaip nepaliko jausmas, kad autorė, rašydama apie pagrindinių veikėjų santykį, net neketina tavęs, t. y. skaitytojo, supažindinti su tuo, kas vyksta. Jaučiausi taip, lyg per verslo vakarėlį būčiau priėjusi prie svetimos kompanijos ir juokčiausi iš jų „inside jokes“. Arba priminė mano buvusią manikiūrininkę, kuri pasakodavo apie „Giedrę“, „Olesią“ ar „vyro draugą Gedą“. Aš realiai išeidavau nesupratusi, kas ta Giedrė, Olesia ir Gedas buvo.

 


446820-525766-756x425

autorė/ nuotr. LRT.LT

 

Knygos skyriai. O knygos skyriai tarsi iš skirtingų knygų. Štai mes turim įsivaizduojamą bendravimą tarp dviejų skirtingais laikmečiais gyvenančių moterų – Malenos (arba numanomos pačios autorės) ir menininkės Niki de Saint Phalle. Pagrindinė veikėja randa daug panašumų tarp savęs ir Niki, pvz. gimimą po skorpiono ženklu ar sutampančias  artimų žmonių gimimų/ mirties dienas. Autorė su menininke jaučia ypatingą ryšį ir po knygų apie ją skaitymo.

 

Lyg tarp kitko paminimi vieni ar kiti abiejų moterų gyvenimo įvykiai. Tada būtinai labai, LABAI daug žinomų pavardžių ale Salvadoras Dali ir Anri Matisas. Po to pereinam prie temų apie Vilnių (jo čia tiek mažai, kad gal net neminėčiau kaip išskirtinumo), akadę, Arūną Sakalauską, Rimą Tuminą ir būtinai lietuviškus dizainerius (Sandra Straukaitė ir Julija ex Žilėnienė). Tada melancholiški pamąstymai – mintys apie tėvo meilę/ nemeilę, močiutė, vyras ir sūnus. Na ir toks visai off topic (net pačiame skyriuje tai pripažįstama) – apie gyvūnų teises, feminizmą (diskriminuoja bobos, o ne vyrai), smurtą prieš vaikus ir šiek tiek informacijos apie požiūrį į kritikus: „Apskritai, būtų nuostabu, jei visi vadovautųsi Bice Curiger, meno istorikės, kuratorės, kritikės, vienos iš trijų moterų, kuravusių Venecijos bienalę, nuostata: rašyti pozityviai. Nes tai, kas negatyvu, neverta dėmesio“ arba „Negaliu pakęsti, kai nurodinėjama. Kūrėjams jokie kritikai ir leidėjai, parodų kuratoriai ir mecenatai neturi teisės aiškinti“. Na, jei visi taip galvotų, tai niekas nieko gero ir nesukurtų. 

 

Visą savo gyvenimą autorė bandė gan chaotiškai sutalpinti į puslapius. Ne tik savo, bet dar ir Niki. Knyga so local. Nors verčiama ir į kitas kalbas.

 

Didesnį dėmesį noriu skirti jau paminėtų autorių citatom. Taip, citatas mes visi, kurie mylim knygas, mėgstame. Bet! Bet tik stiprių autorių citatos, garsios meno pasaulio pavardės ir visiems žinomi jų kūriniai laiko šios knygos namo sienas. Kitaip jis būtų griuvęs. Ir kai net knygos skyrius baigiamas žodžiais „…galinga, didžiulė, drėgna ir garuojanti lyg pavasario žemė…“ (tik parašoma be kabučių). Tada kitas skyrius pradedamas tais pačiais Olgos Tokarczuk citatos žodžiais… Tiesiog, neskanu.

 

O be citatų turėtų likti bent puikus autorės tekstas, paveikios pagrindinių veikėjų mintys. Kad ir aprašomas vaizdas per langą, bet jis turi griebti už stygos. Aš čia to neradau. Lieka tik neaktualus autorės gyvenimo ir pafantazavimų dienoraštis. Pasikartosiu – autorės draugams turėjo patikti. Norintiems daug citatų – IRGI!

 

Knygose būna plona riba tarp genialumo ir absurdo. Plona riba tarp seksualumo ir tiesiog dažnai tekste panaudojamo žodžio „mylėtis“. Ir tik autentiškumas nusveria viską į tą gerąją pusę. Autorė spaudoje mini, kad po Niki ir Marinos Abramovič biografijos nebijo rašyti atvirai. Hmmm… na… Abramovič tai padarė meistriškai.

 

Nebijau sunkių tekstų. Ir nebijau vulgarumo knygoje. Bet čia kaip su nuogumu teatro scenoje – jis gali būti tik menui imituoti. Arba gali kažką reikšti.

 


„Galima užpisti save, galima užpisti savo draugus ir priešus, galima užpisti net savo mylimąją, bet tai tiek ir tėra!


 

Praleista puiki proga sukurti kažką kitokio, plevenančio tarp visiems žinomo ir pažįstamo meno pasaulio, Vilniaus ir subtilaus autorės vidaus, taiklių įžvalgų ir taip skaniai knygose pateikiamo filosofinio fono. Rašydama savo nuomonę apie knygą, noriu pabrėžti, kad ji yra APIE KNYGĄ. Tikiu, kad autorė yra išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus. Bet ne visi išsilavinę ir apsiskaitę rašo geras knygas. Tam reikia kažko daugiau.

 

O pabaigai pasilikau perliuką – savo socialiniuose tinkluose esu minėjusi apie savo simpatijas Olgai Tokarczuk ir norą perskaityti visas jos knygas. Tai va, šioje knygoje autorė šiek tiek užsiminė apie vieną Olgos knygos veikėją. O tada paminėjo, kad tas veikėjas knygoje miršta… Tai daugiau gal ir nebesakysiu nieko… 😀

 

Visgi šioje knygoje man patiko 3 dalykai. Tai paminėti „InVino“, „Jalta“ ir „Skonis ir kvapas“ Trakų gatvėje. Malonūs prisiminimai iškyla 😀 

 

Apžvalgoje panaudojau tas „mylimiausias“ citatas. Čia kaip komedijos trailer’yje – visos juokingiausios komedijos vietos ir sukištos. Knygoje lieka kur kas malonesnių pastraipų, kurios net pavienės gražiai persiskaito. Bet – knyga yra vienas kūnas, jausmas, potyris – pavienių pastraipų neužtenka…

 

Tačiau, net bloga reklama yra reklama. Jau žinau, kam labai įdomu paskaityti šią knygą 😀 Net neabejoju, kad atsiras ir gerbėjų. 

 

 

Tad linkėjimai!



Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s