Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“ – ar jau įstojau į šios knygos fanų klubą?

 


„Aš suprantu, kad visuomet rasis žmonių, manančių, jog bandyti analizuoti didybę, kaip čia mėginau daryti, yra visiškai tuščias darbas. „Atpažįsti, kad vienas jos turi, o kitas ne, ir tiek, – daugiau ne kažin ką tepasakysi. „Tačiau aš manau, kad mūsų pareiga taip lengvai nenuleisti rankų šiuo reikalu. <…> kad kiekvienas pats kiek įmanydamas stengtųsi kuo labiau priartėti prie siekiamybės – „orumo“.“




Su K. Ishiguro pažintį pradėjau visai neseniai. Ir prasidėjo ji gan netradiciškai – ne nuo visiems žinomų „Dienos likučiai“ ar „Neleisk man išeiti“. Pažintis prasidėjo nuo jo knygos „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – subtilios, sofistikuotos, persmelktos japonų kultura ir, kaip neklysta knygos pavadinimas, plūduriuojančios. Man taip patiko šis jo kūrinys, kad nebuvo nė kalbos, kad aš nebandyčiau tęsti pažinties su šiuo japonų kilmės britų autoriumi.


Prisipažinsiu, kad gan retai skaitau knygų anotacijas. Permetu akimis, pagaunu kokį gerą sakinį ir viskas, atsiduodu intuicijai ir jos nuosprendžiui – skaitysiu arba ne. Tad net žinodama apie tai, kad „Dienos likučiai“ yra literatūros pasaulio ir skaitytojų įvertinta knyga, aš per daug nesidomėjau apie ką ji bus. Todėl perskaičiusi pirmuosius puslapius aš labai nustebau: „Čia Ishiguro rašo?!“ Tikrai ne todėl, kad kažkas joje negerai! Tiesiog jo knygos TOKIOS skirtingos 🙂 Tikėjausi tos pačios Japonijos, o radau Angliją, dvarus, liokajų pasaulį ir vieną jų, gyvenantį prisiminimais ir per juos vedantį mus drauge. Orumas, lojalumas, gyvenimo pasirinkimai ir akistata su jais gyvenimui einant į pabaigą. Pasijutau, lyg žiūrėčiau „Dauntauno abatiją“ (keletą serijų net ir aš mačiau).



Tad pirmas įspūdis išgąsdino… Bet darkart supratau, kodėl Ishiguro toks nuostabus – jis rašo ne norėdamas tau įtikti, o aiškiai žinodamas, ką ir kaip jis nori pasakyti. Labai ramiai, be jokios pompastikos ir vingių vingrybių įtraukia tave į savo pasaulį. Lėtu ritmu, kaip visada, lyg medituojant. Ir ach, tas jo gebėjimas taip nuostabiai aprašyti veikėjų dialogus, su tuo grynai britišku subtilumu, kai net pasiunčiamas neįsižeisi 🙂 Bet labiausiai Ishiguro įsimylėjau už nieko nepasakymą konkrečiai, bet visko taip meistriškai suslapstymą tarp eilučių. Tarsi žaistum kažki kokį intelektualų žaidimą.



Visgi galvoju, kad pabaiga šioje knygoje nulemia beveik viską. Taip taip, daugelyje knygų pabaiga yra svarbi. Bet šioje, jei nebūčiau jos perskaičius iki galo, bijau, kad būčiau gal net nusivylusi visa knyga, nes vietomis tu net nelabai supranti, kur autorius bando tave nuvesti. Tad kol ten eini, gali ir panuobodžiauti. Labai sunku perteikti tą jausmą žodžiais, bet pabaigoje jautiesi lyg pilnai užpildytas šios istorijos. Jautiesi ją pajutęs, o ne tik supratęs.



Tad finalizuojant – kai tik perskaičiau šią knygą, supratau, kad man buvo gera ją skaityti. O su kiekviena kita diena ateidavo vis didesnis pasitenkinimo jausmas. Bet… „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ man patiko labiau 🤫 Todėl dabar dar labiau norėsiu perskaityti jo „Neleisk man išeiti“. Pažiūrėsim, į kieno gerbėjų klubą įsirašysiu tada 🙂 

 

 

Gero skaitymo

 

 

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s