Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“ – lengvai giliomis temomis su juodo humoro cinkeliu


„Net dideli džiaugsmai visada būna atmiešti trupučiu liūdesio, tame, ką mes patiriame, visada ko nors trūksta.“


 

Pastaruoju metu man sekasi su knygomis. Po ilgo neskaitymo periodo viena po kitos mane džiugina puikios istorijos. Ne išimtis ir ši. Nors jai turėjau kiek kitokius lūkesčius.

 

O tuos lūkesčius suformavo viršelis. Man knygos viršelis labai retai kada daro įtaką skaitymui ar neskaitymui. Bet kažkokį pirminį įspūdį man į pasąmonę suguldė. Nuostabi nuotrauka, kurioje pasidabinęs lengvu šypsniu chill’ina bičas. Gal svajoja. O gal prisimena. Bet kai pagrindinė knygos mintis yra apie žmogų po Pirmojo pasaulinio karo ir tai, koks jis tampa nebereikalingas, tai nori nenori kyla mintys, kad tai bus lėta, melancholiška prisiminimų knyga apie gyvenimo prasmę ir karo beprasmybę. Arba atvirkščiai… Priminė man vyro klasioką, kuris mokykloj interpretuodamas nuotrauką su senu namu ir vištomis prie jo taip ir parašė: „Kaimas, vištų yra, vadinasi viskas gerai – žmonės iš bado nenumirs.“ 😀 Tai aš čia kažkaip panašiai pavariau 😀 

 

O štai atsivertusi knygą radau veiksmo, intrigos, jaudulio su „aaa, kas čia bus, kas čia bus?!“, ir viskas su tuo skaniu sarkazmo prieskoniu. Aš likau maloniai nustebinta. Net labai maloniai. Man net pasidarė keista, kad aš beveik nemačiau šios knygos atsiliepimų ar bent kažkokio šmėžavimo internete. Ši knyga dar neatrado daugelio savo potencialių gerbėjų 🙂

 


500x282_redim_pierre_lemaitre_-_joel_saget_afp

Tik 55 – erių sulaukęs Pierre Lemaitre debiutavo kaip rašytojas/ nuotr. franceculture.fr

 

Man labai patiko, kad autorius, prabildamas apie tikrai gilius ir prasmingus dalykus, pasirinko gan lengvą formą. Kai sakau „lengvą“, tai neturiu omenyje jokio banalumo ar romaniuko lygio. Visgi čia turim Gonkūrų premiją 😉 Knygoje nerasite jokių ilgų išvedžiojimų apie gyvenimą, skausmą, netektis ar pan. Tačiau šioje knygoje net sarkazmas ir juodas humoras pasako daugiau nei konkretūs žodžiai:

 


„Iš banko Alberas gavo laišką, kuriame buvo aiškinama, kad ekonominė padėtis neleidžia grąžinti jo į darbą, „nes reikėtų atleisti žmones, kurie penkiasdešimt du šio baisaus karo mėnesius reikšmingai pasitarnavo mūsų įstaigai…“.“


 

Iki absurdo juokingas valstybės ir karo skausmo nemačiusių žmonių požiūris į likusius gyvus. Kai žmogus statomas ant pjedestalo tik miręs. Kai didvyris jis tik tada, kai iš fronto atgabenamas karste. O jei išgyvenai, tai prastai tėvynę gynei, Mielasis… Tad tavo reikalas, kaip paskui gyvensi. Gal nereik labai toli eiti – kažkam monumentai viduryj miesto ir dabar svarbesni nei gyvas žmogus ir jo gyvenimas šiandien.

 


„Visą šalį buvo apėmusi paminklų karštinė, ji gedėjo žuvusiųjų su tokia aistra, su kokia nekentė išgyvenusiųjų.“


 

Turime puikų siužetą, įtraukiančius įvykius, gvildenami prasmingi klausimai ir viskas su skaniu juodo humoro cinkeliu. Man ji LABAI patiko! Jau matau, kad tai bus viena dažniausiai mano skolinamų knygų. O dabar laukia pagal šią knygą sukurto filmo peržiūra 😉 

 

P. S. nuostabus Prano Bieliausko vertimas! Ačiū! 🙂

 

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s