Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“ – visuomenės skauduliai ir tiesos gatvės slang’u


“Paryžiuje kūnai nenusiima kaukių.”


“Vernonas Subutexas” ne šiaip knyga. Tai šiuolaikinės visuomenės skerspjūvis. Ir pjūvis padarytas pačia tinkamiausia ir žmogui paprasčiausiai suprantama forma – šnekamoji kalba, keiksmažodžiai, atvira nuomonė apie visus ir viską, ir my fav – cinizmas. Ir rašytoja vis tiek sugeba išvengti vulgarumo.

Bet oh, prašau, nedėkite akcento ant keiksmažodžių. Gal jau laikas išlipti iš to kompleksuoto mandagybinio rūbo. Autorė pasirinko rašyti būtent taip, kaip mes ir kalbame. Na taip, gal ne kiekvienas su tokiu slang’u, bet kalba tikrai atspindi visuomenę ir pačius veikėjus. Dabar suprantu iš kur tie komplimentai vertėjui. Tekstas nuostabus. Taip lengvai skaitosi. O tai, kad vertėjui Pauliui Jevsejevui šis tekstas nebuvo labai lengvas, mane nuoširdžiai nustebino. Paulius pasakojo, kad jam teko padaryti nemažai namų darbų, kad knygoje naudojamas slang’as būtų išverstas tinkamai – ne tik atrastų lietuvišką atitikmenį, bet ir atsižvelgtų į veikėjų amžių bei socialinį statusą. Tad visgi, kasiakas ar džointas? Bliamba ar blemba? 😉


merlin_173624970_acb1e7ab-b0c2-4448-9b49-d62d0526a2a1-superJumbo

autorė/ nuotr. nytimes.com

Tad pagaliau, baigdami temą su keiksmais, galime pereiti prie svarbių dalykų knygoje. O jų čia tikrai yra. Šiandien, kai socialiniuose tinkluose visi labai “tolerantiški”, “atsakingi”, “empatiški” ir pan., atsivertus šią knygą jautiesi taip, lyg pagaliau kažkas garsiai išdrįso pasakyti tiesą, apie tai, kokie mes esame.

Maždaug penkiasdešimties Vernono muzikos įrašų parduotuvė “Revolveris” jau uždaryta. Finansinis stabilumas baigiasi, tada per eBay išparduodami daiktai, o tada štai ateina laikas ir pagalvoti, kaip susimokėti nuomą. Vernoną išlaiko garsiu muzikantu tapęs jo draugas Aleksas Bličas, kuris vieną dieną perdozuoja narkotikų ir savo vidinių demonų. Bet palieka Vernono bute savo įkalbėtas kasetes. Vernonas keliauja po Paryžių ir nakvoja pas skirtingus bičiulius. O skirtingi žmonės keliauja po Paryžių ir ieško Vernono su Alekso Bličo kasetėmis.


“Gyvenimas dažnai būna kaip dviejų kėlinių varžybos: pirmam kėliny tave užliūliuoja, įtikina, kad valdai situaciją, o antram, prigavę jau atsipalaidavusį ir užleidusį gynybą, iš naujo šoka ant tavęs ir subaladoja kaip paskutinį obuolį.”


Skamba kaip trileris, tiesa? Bet taip tikrai nėra. Kasetės kasetėmis, bet esmę atrasite būtent Vernono nakvynėse ir santykyje su kitais. Pasakotojai vis keičiasi. Ir kiekvienas atskleidžia vis kitus, bet kartu ir labai bendrus skaudulius – nelaiminga santuoka, nelaimingi santykiai, smurtas, didesnė meilė šuniui nei artimam savo. Paliečiamos benamių, imigrantų ir kitos lytinės orientacijos temos.

Man labai patiko, kaip autorė sugeba paryžiečio lūpomis perteikti neapykantą arabams imigrantas. Ir jau kitame skyriuje arabo imigranto lūpomis papasakoja apie prancūzų netoleranciją kitataučiams. Jokios vienakryptės neapykantos – tiesiog viskas pasakojama taip, kaip yra šiuolaikinėje visuomenėje.

Ir taip, negalima pamiršti – čia daug sekso, narkotikų ir muzikos. Muzika čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Fantastika, kad leidyklos “Baltos lankos” Facebook’o profilyje net galite rasti šios knygos playlist’ą. Tobula idėja – skaitai ir klausaisi. Arba paklausai ir tada skaitai. Jau kaip kam patogu. Bet muzika turi tą magišką galią sukurti atmosferą. O atmosfera knygoje tikrai ryški.


“Vis dėlto visą vakarą praspoksojus į Vernono snukį Patrisui sukilo krūva prisiminimų. Jis sužavėtas, kaip bičai rokeriai sugeba iškart susent, peršokę brandos langelį. Aiškiai matosi, kad Vernonas, taip pat kaip kiti, niekada gyvenime nekėlė sau jokių klausimų. Atsipūtęs lankstu aplenkė visas grupines terapijas, psichoterapijos seansus, tėvystės traumas. Liko toks pat, koks buvo dvidešimties…”


Knyga turi “Man Booker International” trumpojo sąrašo ženklelį. 2018 metais apdovanojimą nugvelbė mums jau pažįstama Olga Tokarczuk ir jos “Bėgūnai”. Knyga išversta į 24 kalbas, o Prancūzijoje parduota daugiau nei milijonas egzempliorių. Pasirodo, kad ir filmą pagal šią trilogiją (yes, laukia dar dvi knygos) turime. Nuoširdžiai džiaugiasi mano širdis, kad tokios knygos vertinamos. Nors išlipus iš lietuviško konteksto ir pažvelgus į pasaulį, ir tą pačią prancūzų literatūrą, jokia čia naujiena.

Klausydama kritikų, redaktorės bei vertėjo interviu sužinojau, kad autorė lyginama su Bukovskiu. Jei atvirai, nesu labai didelė Bukovskio fanė. Bet taip, nepabijoję Bukovskio, tai tikrai už’approve’ins Despentes Vernoną. Aš gal taip neekspertiškai palyginsiu Despentes su Beigbeder. Drąsu – feministė ir seksistas 😉 Bet po jų knygų aš dar labiau įsitikinu, kad esu prancūzų literatūros gerbėja. Ypač šiuolaikinės. Blemba (ar bliamba? :D), tas skanus rafinuotas apsiskaitęs cinizmas, visiškas džiaugsmas.

Na ir pabaigai – po tokių knygų kylantis noras ne tik laukti kitų dviejų dalių, bet ir domėtis pačia autore. Prancūzė, feministė, kino režisierė, ir dar taip pavaro rašydama – ar įmanoma neįsiprašyti į fanus? 😉


“Tik pasenę suprantam, kad gyvenimo dėsnius tiksliausiai apibūdina pasakymas “eina nafig, nu ir greit laikas eina”.”


Vienareikšmiškai, gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s