Marina Stepnova „Sodas“ – didis džiaugsmas autorės gerbėjams


“Man nusispjauti į praeitį. Man reikia ateities, Griva. Tokios, kokios noriu aš.”


Egzistuoja autoriai, kurių knygas skaitysiu net nežiūrėdama apie ką jos. Kai galiu užsimerkti prieš ne visai tobulus siužeto vingius. Atleisti eksperimentavimo klaidas. Atleisti beveik bet ką, kad tik jie rašytų.


6625958

autorė\ nuotr. žurnalas “Moteris” (H. Milaševičiaus)


Marina Stepnova yra viena jų. Jos tikrai daugeliui žinoma knyga “Lazario moterys” laikosi mano mylimiausių tope. Ir net priklauso “Skaitysiu antrą kartą” klubui. Štai jos “Italų pamokos” beveik neužsiliko mano galvoje – perskaičiau ir nesulaukusi “Lazario moterų” įspūdžio pamiršau. Bet vis tiek kažkaip neracionaliai pamilau autorę. Ir štai jos “Sodas”, kuris privertė panirti į tokią seną gerą knyginę nuotaiką.

“Sodas” nukelia į XIX amžiaus Rusiją. Į turtingų kunigaikščių Boriatinskių sodybą. Laiminga ir įsimylėjusi šeimininkų pora, jau užauginti du vaikai, ramybe ir obuoliais kvepianti kasdienybė. Ko galima daugiau norėti? Ir štai nelauktai užklumpa žinia apie kunigaikštienės nėštumą. Į pasaulį ateina mergaitė, Tusia, kuri viską apverčia aukštyn kojomis.

Nuo pat pirmų sakinių skaičiau ir šypsojausi. Kaip man ši knyga primena Kristinos Sabaliauskaitės “Petro Imperatorę”. Savo nuotaika, anuomečiu Rusijos realizmu ir net panašiu žodynu. Pyko žmonės, sakė, kad Sabaliauskaitė ant Rusijos stumia. O dievai, ir dar kaip keikiasi… Tai štai jums, mielieji, rusų autorės kūrinys, kuriame Rusijos paveikslas lygiai toks pats – be jokių pagražinimų, meilikavimų ar XIX amžiaus Rusijos vaizdavimo kaip nuostabiai išsilavinusios ir tolerantiškos valstybės.


“Kur čia, mielspon, posūkis į ChrenOvoję?

Už trijų varstų <…> Tik ne ChrenOvoję, o ChrenovOję. <…>

Ogi nors ir į ChujevOję…”


Patriarchalinėje visuomenėje moteris yra “boba”. Jos funkcija yra siuvinėti, šokti, groti, gimdyti vaikus, ir kartu su vaiko atėjimu “išskystėjusiomis smegenims”, kaip rašoma knygoje, toliau užsiimti jai priklausančiais dalykais.

Ir štai įvykių sūkurys ima suktis aplink mergaitę Tusią – kitokią, drąsią, žinančią ko nori ir to siekiančią. Ir šalia jos nuo pat gimimo esantį šeimos gydytoją Meizelį. Štai čia mes turime, pavadinčiau, prieraišiosios tėvystės pavyzdį XIX amžiaus Rusijoje. Meizelio meilė Tusiai tokia begalinė, kad realiai padeda išgyventi ir realizuoti save vis dar stereotipų sukaustytoje aplinkoje.


“O tu ar bent supranti, kad man į tai nusispjaut? Ir šito taip pat mane išmokei tu. “Spręsk apie žmones ne pagal luomą, ne pagal turtą, ne pagal ketinimus ar sumanymus. O tik pagal jų poelgius. Tikroji žmogaus vertė – jo elgesys, ne vardas.””


Taigi, pasikartosiu, jausmas skaitant buvo toks, lyg į rankas paimčiau kokį seną gerą rusų klasikos kūrinį. Ir gal net nebūtinai rusų. Tiesiog tokį jaukų, be jokių pasimaivymų ir literatūrinių eksperimentavimų. Net baisiai aukštos materijos citatų čia neradau. Jų ir nereikia. Skaityti, jausti, užuosti, liūdėti, nusivilti, atsidusti kviečianti knyga.

Penki iš penkių*. Nuostabi.

Gero skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s