Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“ – šiuolaikinio žmogaus kančia ir atgimimas


“AK, MIEGAS. Niekas daugiau man neteikė tiek malonumo, laisvės, galios jausti, judėti, fantazuoti, apsaugoti nuo sąmonės būdravimo kankynės.”


Tikriausiai, jei šią knygą būčiau perskaičiusi anksčiau, nebūčiau pajutusi visos istorijos esmės ir prasmės. Tačiau, kaip dažnai pas mane būna, ji atėjo pačiu laiku. Ir atėjo kartu su dar dviem knygom, kurios padėjo įžvelgti kur kas daugiau, nei tik saujomis migdomuosius ryjančią pasiturinčią niujorkietę.

O tos mano minėtos dvi knygos yra Finn Skarderund “Nerimas. Klajonės po modernųjį Aš” ir John Kaag “Žygis su Nietzsche. Kai tampama savimi”. Šiek tiek psichologijos ir filosofijos pastiprinimui. Ir tikrai, jei ne jos, gal nesuprasčiau, kaip ryškiai ir aiškiai Ottessa Moshfegh savo romane vaizduoja šiandienos žmogų, jo būtį, vidinę kančią, nerimą. Taip pat visuomenės paviršutiniškumą, žmonių narciziškumą ir norą iš viso to išsilaisvinti.

“Neįmanoma įvertinti ligos masto kenčiant, bet tik gavus atsikvėpti – trumpam atsitraukus nuo savo lemties – galima išties suprasti, kas tai yra.”- savo knygoje “Žygis su Nietzsche” interpretuoja garsiojo filosofo mintis autorius.

“Žmogus atsitraukia, kad išgelbėtų save ir savo savastį…” – antrina norvegų psichiatras Finn Skarderund “Nerimas. Klajonės po modernųjį Aš”.

Būtent pagrindinės veikėjos atsitraukimą, kad save išgelbėtų, šioje knygoje ir sutinkame. Pagrindinė veikėja nusprendžia užmigti “žiemos miegu” ir taip atsiriboti nuo pasaulio, kuris jai atgrasus, neįdomus, nebemielas. Atsiriboti nuo pačios savęs. Jau pati pagrindinė mintis man labai patiko. Garantuoju, kad daugelis iš mūsų, pavargę nuo kasdienybės rūpesčių ir nežinia iš kur atsirandančio nerimo, pagalvojam, kad norėtų išmiegoti bent jau niūriausią metų laikotarpį. Arba kad ir po sunkos dienos eidami miegoti kartojame, kad rytas už vakarą protingesnis. Lyg kažkas kitas už mus, kol miegame, sutvarkys mūsų gyvenimą, iš kelio patrauks sunkumus. Ir žiūrėk, ryte tikrai būna lengviau. Tik šioje istorijoje viskas kur kas hiperbolizuočiau.


autorė/ nuotr. John Francis Peters/The Guardian

Pastebėjau, kad knygoje naudojami brand’ai ar gausios nuorodos į konkrečius pavadinimus kitose knygose mane kiek erzina. Tačiau skaitydama psichiatro knygą “Nerimas” ir skyrių apie narcizišką individą, supratau, kad tai autoriaus priemonė mums papasakoti apie pasirinkimų, blizgesio, daiktų kupiną aplinką, kurioje mes šiandien ir gyvename. Tai puikiai įkūnija veikėjos “geriausia draugė”, kuri perkasi brand’ų klastotes, kad tik pritaptų atitinkamame socialiniame rate.

Ir štai turim du kraštutinumus – perteklinė aplinka ir tuščias vidus. O gal perteklinė aplinka ir pilnas šūdo vidus, kai abiejų nori atsikratyti ir iš to išsilaisvinti, išsivalyti? Miegas, tai veikėjos “Alpių kalnai”, “piligriminis kelias”, “dykuma” ar “tylos stovykla”.

Pastebėjau labai daug aliuzijų į Hermanno Hesses “Stepių vilką”. Nietzsches Antžmogį ir amžinojo sugrįžimo viziją. Kai atsitrauki ne tam, kad susinaikintum, o tam, kad grįžtum dar stipresnis. Apie autorę daug neskaičiau, bet jau nujaučiu, kad bus Nietzsches gerbėja. Ypač, kai taip nyčiškai apibūdina savo talentą: “Aš neketinu pilstyti kapučino. Aš – suknistai geniali!” O gal visa tai tik sutapimas?

Tad apibendrinu – knyga man tikrai labai patiko. Nežinau kaip būtų, jei ne pschologinių/ filosofinių žinių background’as, bet ir be visų šių interpretacijų ji lengvai ir maloniai skaitosi. Norėjau versti puslapius ir sužinoti, kas gi laukia toliau. Tikrai faina idėja parodyti šiuolaikinio žmogaus gyvenimo aktualijas.

Ir čia dar kartelį pacituosiu knygos “Nerimas” autorių: “Mirk kuo greičiau – taip galėsi vėl ir vėl grįžti į gyvenimą lyg ryto akimirka ar pavasaris po sunkios žiemos.” Metafora, bet kaip ir knyga, nuteikia viltingai.


“Maniau, kad tai gerai. Pagaliau dariau kai ką tikrai svarbaus. Miegas atrodė prasminga veikla. Kažkas po truputį ėmė dėliotis. Širdyje jaučiau, – turbūt tai buvo vienintelis dalykas, kurį tuo metu jautė mano širdis, – kad pakankamai atsimiegojus man bus gerai. Kad atgimsiu iš naujo. Kad tapsiu visiškai kitu žmogumi – visos mano ląstelės regeneruosis ir senosios ląstelės liks tik tolimas miglotas prisiminimas. Ankstesnis mano gyvenimas atrodys kaip sapnas ir vėl galėsiu pradėti iš naujo, dėl nieko nesigailėdama, atsiremdama į palaimą ir giedrą ramybę, sukauptą per miego ir poilsio metus.”


Geros skaitymo

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s